…tarsi iš niekur auksiniame, juodame fone, ant prabangios staltiesės ar paslaptingo užtiesalo, o kartais – tiesiog ore atsiranda fantastinių spalvų ir formų prabangūs indai, vaisių kompozicijos, prašmatnūs buteliai, seni instrumentai ar rankraščiai… O gal jus seka įdėmus ypatingos katės žvilgsnis – taip kiaurai veriantis, kad darosi nejauku. Arba – suintriguoja batelių pora, nes jau iš karto aišku, kad tie bateliai – ne bet kieno…
Parodų organizatorė Onutė Surdokienė sveikino Raimondą Dailidavičių su debiutine (tikėtina, ne paskutine) paroda Marijampolėje. Dešinėje – vyrą visada palaikanti žmona Andželika.
Štai toks pirmasis įspūdis patekus tarp Raimondo Dailidavičiaus paveikslų, kurių paroda neseniai atidaryta Marijampolės kultūros centro antrajame aukšte. Tai dar viena paroda, skirta Sūduvos metams. „Būtent šie metai paskatino kuo plačiau supažindinti marijampoliečius su šio krašto kūrėjais. Daug jų žinome, daugelio kūrybą eksponavome – ir ne po kartą, tačiau štai netolimo kaimyno iš Vilkaviškio rajono paveikslai čia pirmąkart. Šis susitikimas man ir pačiai ypatingas, nes pamačiau tai, apie ką vaikystėje svajota, įsivaizduota: atrodo, kad atversi vieną kurį indą – ir rasi čia kažką ypatinga“, – sakė parodų organizatorė Onutė Surdokienė, sveikindama autorių.
Štai tokie natiurmortai… Dažname jų švyti ir uogos. Redos BRAZYTĖS nuotraukos
Sūdavos kaime gyvenantis Raimondas Dailidavičius įvairia kūrybine veikla užsiima visą gyvenimą (rinkosi studijuoti juvelyriką, bet paskui tapo molininku), tačiau labiausiai traukė tapyba – dešimtmečiai paskirti jai. Kaip pats sakė, yra piešęs ir peizažų, ir marinistinių paveikslų, bet jau seniai pirmenybę atiduoda natiurmortams, kurie savo stilistika ir technika primena garsiuosius flamandų paveikslus. Dekoratyvi prabanga, kurią sukuria spalvos ir ypatinga šviesa, linijų grakštumas ir kompozicijos harmonija kviečia žiūrėti ir siūlo džiaugtis. Daiktai tarsi realūs – ir tuo pat metu efemeriški, kai kurie jų panašūs į Pelenės karietą, kuri dar čia, bet gali tuojau išnykti (ar tai neatspindi mūsų pasaulio, grožio trapumo?). Kaip sakė autorius, natiurmortuose objektai (daiktai) ir realūs, ir paties sugalvoti. Kaip atsiranda, sugula ar suplaukia į kompoziciją, sunku pašaliniam paaiškinti. „Tai tokia tikrovė-netikrovė… Kartais žinai, ką ir kaip darysi, kartais aplinką sugalvoji, ji atsiranda iš „kažkur“. Kuo daugiau dirbi, tuo labiau viskas tarsi savaime vyksta. Netrumpai ieškojau savęs, aš juk tapybos nesimokiau, todėl bandžiau visaip. Bet kai vienas žmogus pasakė „tik nebandyk mokytis – sugadinsi tai, ką turi“, dirbu taip, kaip man atrodo. Tik dirbdamas jaučiuosi smagiausiai.“
Dirba jis kiekvieną mielą dieną, ilgas valandas. Paslaptingi natiurmortai, kartais ir didelių formatų, gimsta naudojant pačius ploniausius teptukus – net ir fonui. Kiek tokių teptukų sudilo per dešimtmečius? Gal tūkstančiai… Raimondas Dailidavičius vadovaujasi paprastu principu: „Man gražu, galvoju, kad ir kitam gal bus gražu.“ Yra jo paveikslų pasklidusių po Lietuvą – ir ne tik, bet daugybę jų galima išvysti ir namuose Sūdavos kaime.
Paroda Marijampolės kultūros centre veiks iki gegužės 23 dienos.
