Redakcijos svečias – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys ANTANAITIS. Su juo kalbamės apie lietuvių kalbą – kiek ji svarbi kaip valstybės stabilumo garantas ir ką ji reiškia asmeniškai kiekvienam iš mūsų. Ir kam reikalingas Konstitucijoje įtvirtintas valstybinės kalbos statusas.

„Kalba kuria valstybę. Kuo mes taptume, jei savo kalbą prarastume ir kalbėtume, pavyzdžiui, angliškai ar lenkiškai? Anglijos grafyste? Lenkijos vaivadija? Praradę savitumą ir branduolį, atsivertume visokiems vėjams, o tie vėjai gali būti labai pavojingi“, – sako pašnekovas.

Audrys Antanaitis: „Svarbūs ir modernūs esame tada, kai vartojame savo kalbą“. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Kai kalbinome A. Antanaitį, buvo tik ką pasibaigusi „Eurovizija“. Tad pasiteiravome, kaip jam nuskambėjo lietuvių kalba tarptautiniame muzikos renginyje. Pašnekovas gyrė Moniką Liu, pridurdamas, kad ne tik atlikėja puiki, bet ir jos lietuviška daina. Ir labai svarbu, kad ne tik mūsų atstovė dainavo gimtąja kalba:

– Matosi, kad Europa vis labiau supranta nacionalinių kalbų svarbą. Lietuvoje gana ilgai vyravo mada, kai išsilaisvinę iš okupacijos ir rusų kalbos puolėme prie Vakarų ir anglų kalbos, ir darėme tai labai nekritiškai. Manėme, kad esame labai modernūs, kai visur, reikia ar nereikia, kaišiojame anglų kalbą. Dabar jau atsipeikėjame, pradedame suprasti, kad svarbūs ir modernūs esame tada, kai vartojame savo kalbą. Mokėti anglų kalbą šiandien yra norma, nieko nenustebinsi – lygiai kaip anksčiau niekas nesistebėjo, kad visi moka rusų kalbą. O štai jei moki lietuvių kalbą – dabar esi tikrai „kietas“. Tai yra kalbos politikos posūkis ir visuomenės atsigręžimas į kalbą, suvokimas, kad tai yra vertybė. Vertindami savo kalbą, rodydamiesi esą lietuviai, esame ypatingi europiečiai. O ir pačiai Europai „sintetinių“ anglų nereikia.

– Penktus metus vadovaujate VLKK. Kokį pagrindinį pokytį per šį laikotarpį akcentuotumėte?

– Manau, svarbiausias pokytis – kalbos politikos posūkis bendradarbiavimo su visuomene link. Vienas pirmųjų darbų – didžiųjų kalbos klaidų sąrašo statuso keitimas. Pagal minėtą statusą buvo galima bausti už kalbos klaidas. Mūsų kalbos politikos žinia, kurią sakome bendruomenei – nebijokite kalbėti lietuviškai, tikrai nebausime už tai, kad jūs kalbate. Mes norime, kad visuomenė bendradarbiautų su kalbininkais, nebijotų kalbėti lietuviškai, turtintų lietuvių kalbą, ją gerbtų. Įsidėmėkite – kalba yra visuomenės, o ne kalbininkų kalba.

– Kalba – vienas pagrindinių valstybingumo atributų. Tačiau tai ne tik kalbininkų, bet ir teisininkų „darbo objektas“?

– Išties labai svarbu teisinis lietuvių kalbos bazės atnaujinimas. Vyriausybės numatytas planas – įgyvendinti valstybinės kalbos puoselėjimo gaires, taigi buvo pradėtas ruošti naujas konstitucinis kalbos įstatymas, jis netrukus turėtų būti svarstomas Seime. Teisingai pastebėjote, kad kalba – vienas pagrindinių valstybingumo atributų – kaip vėliava ir himnas.

– Šie metai yra jubiliejiniai: sukanka 100 metų lietuvių kalbos valstybiniam statusui.

– 1922 rugpjūtį priimta Konstitucija, kurioje įrašyta, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Tik pagalvokime – valstybei beveik tūkstantis metų, o valstybinei kalbai tik 100. Bet jei skaičiuotume valstybinės kalbos stažą, tai jai viso labo šiek tiek daugiau kaip 50 metų (kai į jį neįskaičiuoji sovietmečio). Taigi matome, kokia jauna ir trapi mūsų valstybinė kalba. Juolab kad valstybės santykis su kalba visada buvo labai sudėtingas, ji buvo ant išnykimo ribos. Tai, kad XIX amžiuje mes sugebėjome ją atgaivinti, buvo stebuklas.

– 1918-aisiais buvo nuspręsta atkurti valstybę kalbos pagrindu.

– Ir teisingai! Kai 1918 m. atsikūrė Lietuva, buvo sprendžiama, ar atkurti daugiatautę Lietuvą, ar Lietuvą kaip tautos namus su kalba.  Priešingu atveju turbūt nebūtume išsilaikę, ir neaišku, koks tas darinys šiandien galėtų būti. Vėliava, himnas – tik simboliai, o kalba yra kraujas, jungtis tarp žmonių. Valstybinė kalba sukuria visų piliečių lygiateisiškumą prieš įstatymą, kalba leidžia visiems susikalbėti. Todėl tokioje valstybėje kaip Lietuva daugiakalbystė yra labai pavojinga, nes turime daug tautinių mažumų. Be to, mūsų kalba labai jauna. Jei bendrinei (pavyzdžiui, vokiečių, italų ar prancūzų) kalbai yra septyni ar šeši šimtai metų, joms ne taip „pavojingos“ kitų kalbų įtakos, o mes, patyrę didesnę kitų kalbų įtaką, galėtume labai greitai prarasi gimtąją.

– Gegužės 1-ąją įsigaliojo Seimo priimtas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas. Jame nustatytos išimtys, kai vardai ir pavardės galės būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Teisingumo ministrė jau spėjo pasikeisti savo vardą į pavardę – dabar ji Ewelina Dobrowolska. Kokia Jūsų nuomonė apie šį įstatymą?

– Tai nekokybiškas įstatymas. Konstitucinis teismas labai aiškiai yra pasakęs, kad dokumentuose asmenvardžiai rašomi lietuvių kalba, kitaip būtų pažeistas valstybinės kalbos statusas. Minėtas teismas konstatavo, kad priimdamas įstatymą Seimas turi jį derinti su VLKK. Seimas derino, mes, VLKK, savo nuomonę pasakėme: taip neturėtų būti. Bet į tai nebuvo atsižvelgta. Tai reiškia, kad pasielgta priešingai, nei numato Konstitucinio teismo nutarimas, kitaip sakant, buvo galimai pažeista Konstitucija. Tačiau „dura lex, sed lex“. Įstatymas priimtas, jo reikia laikytis. Ir piliečiai gali naudotis jo teikiamomis teisėmis. O Seimas tegul aiškinasi su Konstituciniu teismu, ką daryti.

– Ar pagalvojate, kokia būtų mūsų tautos istorija, jei, pavyzdžiui, dar Vytauto laikais būtume turėję valstybinę kalbą?

– Istorikai nesako, kas būtų, jei būtų. Manau, jei būtume turėję savo kalbą valstybėje, Vytauto laikais įkurtą universitetą, kuriame lietuviškai būtų pradėtos leisti knygos, mūsų istorija būtų kitokia. Bet mes nesupratome kalbos vaidmens. Ir tai mūsų tautos nelaimė. Sukūrėme didelę imperiją ir, deja, nesupratome, kad ją gali padėti išlaikyti kalba. Kiekviena imperija savo kalbą diegia, savo kalba kuria istoriją ir imperijos legendą, kurią primeta kitoms tautoms. Mes neturėjome ko primesti užkariautoms tautoms, nes neturėjome valstybinės kalbos. Todėl kitos tautos primetė mums savo istoriją, kalbą ir galiausiai mus nugalėjo. Rusai buvo iš esmės laukiniai, bet jie vartojo savo kalbą. Taigi jų barbariškos ordos nugalėjo mūsų kultūringą tautą (tauta tais laikais buvo suprantama tik kaip kilmingųjų sluoksnis), vartojusią ne savo, o lenkų kalbą. Tai buvo antras didelis istorinis pralaimėjimas. Pirmiausia pralaimėjome lenkams kultūrinę kovą dėl kalbos, o po to rusams karinę kovą dėl valstybės. Viskas susiję.

– Ar negresia, kad Lietuvoje vis dažniau vartojama anglų kalba nuskurdins mūsų gimtąją kalbą?

– Gresia, kad gatvėje mašina mus numuš, bet dėl to mašinų nesustoja gaminę. Visada buvo tarptautinės kalbos, net esperanto kalba buvo sukurta, nors ji netapo tarptautinė. Negalima gyventi pasaulyje be tarptautinės kalbos. Ir mes turime Lietuvoje išmokti su ja gyventi. Anglų kalbą reikia mokėti, vartoti ją laiku ir vietoje, tik ji neturi pakeisti lietuvių kalbos. Nemanau, kad gerai, jei mama su mažu vaiku kalba daugiausia angliškai ir didžiuojasi, kad vaikas geriau kalba angliškai negu lietuviškai. Tai vaiko luošinimas, nes pasaulyje žmonės mąsto ir kuria gimtąja kalba, ji formuoja žmonių įsitikinimus, tradicijas, ryšius visuomenėje. Nėra įgimtos dvikalbystės, ir niekada antros kalbos neišmoksi taip, kaip gimtosios, nors ir kalbėtum absoliučiai laisvai. Su mamos pienu gimtoji kalba ateina. Tik vartodami savo gimtąją lietuvių kalbą kuriame valstybinį gyvenimą, esame savimi ir galime būti įdomūs pasauliui.

– Ką asmeniškai Jums reiškia konstitucinis lietuvių kalbos įtvirtinimas?

– Tai reiškia galimybę būti savimi, lygiateisiu piliečiu laisvoje Lietuvoje. Be kalbos neturėtume valstybės, kurią patys sukūrėme. Dažnai paburbame, kad tas negerai, anas negerai, bet kai pasižiūrime į kitus kraštus, tai ačiū Dievui, kad turime tokią Lietuvą, kokią turime. Kalba kuria mūsų valstybės gyvenimą, mūsų pasaulį, be kalbos pakriktume kaip Grigo bitės. Be kalbos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tiesiog išsivaikščiojo. Man dar nesinori išsivaikščioti.

− Ačiū už Jūsų laiką ir pasidalinimą svarbiomis įžvalgomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1999 ir 2009 m. yra pabrėžęs, kad „lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija. Lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą. Valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė“.

Keletas datų

• Lietuvos Respublikos Konstitucijoje lietuvių kalba valstybine pirmą kartą pripažinta 1922 m., pakartotinai – 1928, 1938 m. Per pirmuosius nepriklausomos valstybės dešimtmečius jos vartojimas buvo įtvirtintas visose viešojo gyvenimo srityse. Lietuvių kalba buvo kodifikuota, susiformavo bendrinės kalbos stiliai, galintys patenkinti mokslo, administravimo, spaudos poreikius. Taisyklingos kalbos reikalavimai buvo privalomi visiems valstybės tarnautojams.

• Nuo 1940 m. valstybinės kalbos samprata buvo panaikinta, lietuvių bendrinės kalbos raidą paveikė planingai vykdyta rusinimo politika, nes Sovietų sąjungai aneksavus Lietuvą ypač aktyviai stengtasi lietuvių kalbą išstumti iš valstybės oficialaus gyvenimo. Vyraujant dvikalbystei, lietuvių kalbos vartojimo sritys buvo nuolat siaurintos, viešajame gyvenime pirmenybę teikiant rusų kalbai.

• 1988 m. lapkričio 18 d., prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui, vykstant protestams prieš tautos rusinimą, lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas. Tai turėjo užtikrinti lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės institucijų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu.

• Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai įtvirtino valstybinį lietuvių kalbos statusą. 1995 m. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, įteisinantis valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime. Šio įstatymo įgyvendinimu rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija.