Marijampolės dramos teatro jaunimo dramos studija neseniai pakvietė į premjerą – spektaklį „Akropolis“ pagal Marijos Korenkaitės pjesę „Pabėgimas į Akropolį“. Pirmieji atsiliepimai apie šį jaunųjų spektaklį tikrai geri, o tie, kas jo dar nematė, tai galės padaryti birželio 3-ąją, kai jis vėl bus rodomas dramos teatro scenoje.
Dažniausiai sakoma, kad teatras atsirado VI–V a. prieš Kristų senovės Graikijoje. Pasak antropologinės teorijos šalininkų, teatras yra pirmasis žmogaus išradimas. Jis atsirado tada, kai pirmykštis žmogus pamatė savo atvaizdą veidrodiniame paviršiuje – pavyzdžiui, baloje – ir suvokė, kad gali save stebėti. Mes stebime kitą ir jame pamatome savo paties atspindį. Tai giliai siejasi su žmoniškais instinktais ir gebėjimais.
A. Vosylienė džiaugiasi, kad jauni žmonės nori išbandyti sceną. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Su naujojo spektaklio režisiere Alma Vosyliene ir jaunaisiais atlikėjais bendravome jau po premjeros, kai pirmieji įspūdžiai, pirmieji išgyvenimai ir nerimo akimirkos buvo jau praeityje. Neilgas buvo tas mūsų pokalbis, bet jo metu pajutau, kaip susigyvenę yra šie gražūs jauni žmonės, kaip jiems patinka tai, ką jie daro teatre ir kaip džiaugiasi turėdami tokią režisierę.
Šią pjesę aktorė M. Korenkaitė, dabar vaidinanti Vilniaus „Atviro rato“ teatre, parašė dar 2007 metais, pati būdama vos 23-ejų. Kūrinyje keliamos paaugliams aktualios problemos, bet spektaklį tikrai verta pažiūrėti ir jų tėvams, nes čia kalbama ir apie tai, kokias klaidas daro suaugusieji bendraudami su savo vaikais. Apskritai spektaklyje daug įvairių poteksčių ir kiekvienas gali rasti tai, kas jam aktualu.
– Šią pjesę žinojau jau labai seniai, ji yra pastatyta ne viename teatre, o kalbėjimas apie paauglių santykius, jų ryšius su tėvais yra svarbus. Gaila, kad lietuviškų pjesių paaugliams parašoma labai ir labai mažai. Jaunieji mano aktoriai dirbo tikrai atsidavę, pavyzdingai lankė repeticijas, tad man buvo tikras malonumas su jais dirbti. Gaila, kad dalis dvyliktokų jau greitai baigs mokslus ir išvyks studijuoti, bet taip jau visada yra, – sakė A. Vosylienė.
Apie paauglių problemas – pirmuosius jausmus, santykius su tėvais, su draugais, laimės paieškas pasakojančiame spektaklyje vaidina 18 jaunųjų artistų iš Rygiškių Jono, Marijonų gimnazijų, taip pat Marijampolės profesinio rengimo centro. Ar tas „Akropolis“ – laimės ir iliuzijų miestas, ar tik prekybos centras su įvairiais blizgučiais, jie ir pasistengė perteikti žiūrovams. Tiesa, atlikėjų yra daugiau nei vaidmenų pjesėje, tad pagrindinę heroję trijų premjerinių spektaklių metu kuria vis kita moksleivė.
Naujajame spektaklyje keliamos problemos aktualios ir paaugliams, ir jų tėvams.
Jaunimo dramos studijoje yra jaunų žmonių, kurie čia jau vaidina ketverius metus, yra ir tokių, kurie atėjo tik pernai.
Vienas tokių, Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinis Joris Pauliukaitis sakė, kad pamatė skelbimą socialiniame tinkle, jog ieškoma atlikėjų, susidomėjo, nuėjo ir „užsikabino“.
– Mes čia labai susigyvenome ir esame tarsi kokia viena didelė šeima. Tai puiki patirtis, įdomiai praleistas laikas, ir mums labai pasisekė turėti tokią vadovę, nes nuo jos priklauso labai daug, – pasakojo gimnazistas.
Spektaklyje vaidinanti Gabija Dubauskaitė, paklausta, ką jai davė buvimas šiame kolektyve ir ar planuoja savo ateitį susieti su teatru ar kitais menais, sakė, jog tai buvo įdomi ir puiki patirtis, o ateityje labiausiai ji norėtų būti gera žiūrovė ir teatras bei šioje studijoje praleistas laikas liks su ja. Ji taip pat džiaugėsi pačiu kūrybiniu procesu, režisierės geranoriškumu ir sugebėjimu paaiškinti bei išgauti tai, ko ji siekia spektaklyje.
– Šie jauni žmonės, kuriais aš tikrai labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, vargu ar taps aktoriais, bet čia jų praleistas laikas, manau, nepraėjo veltui. Stebėjausi, kaip noriai, su kokiu entuziazmu jie dirbo, kaip pavyzdingai lankė repeticijas net ir savaitgaliais, nors jauni žmonės turbūt turi ir daugybę kitų galimų užsiėmimų.
Labai retai per mano darbo su jaunimu metus kas nors iš jų bandė rinktis aktoriaus kelią, jiems nepavyko, nes ir konkurencija labai didelė, ir aktoriaus duona labai nelengva. Iš dabartinės grupės vienas vaikinas galvoja apie aktorystę, gal jam pavyks, – pastebėjo A. Vosylienė.
Režisierė labai tikisi, kad Marijampolės dramos teatras ir toliau gyvuos toks, koks yra dabar, kartu ji neabejoja, kad išbandyti sceną ir ateityje atsiras nemažai norinčių jaunų ir entuziastingų žmonių. O tie, kurie sceną jau kažkada išbandė, ir dabar dažnai susitinka su ja, aplanko, į naujų spektaklių premjeras atsiveda ir savo vaikus.
Algis VAŠKEVIČIUS
