Saulėtą popietę Igliaukos kaimo bibliotekoje ypatingą šviesą skleidė ir ryškiaspalvės fantazijos, jausmingumo ir poetinių vaizdų sklidini iš Kalnynų kaimo kilusios, dabar Šventragio kaime gyvenančios Augonitos Bubnienės kvilingo technika sukurti paveikslai.
Kvilingas – gana populiarus šiuolaikinis pomėgis, jo esmė – iš suktų popieriaus juostelių kurti kompozicijas ir figūras. Tai angliškas žodis („quilling“), kilęs iš „quill“ – „paukščio plunksna“. Iš pirmo žvilgsnio technika gana paprasta: svarbiausia susukti tokio paties pločio popieriaus juosteles į tankias arba laisvas spirales, iš kurių vėliau bus surinktas paveikslas ar koks nors daiktas.
…Medžiai visur – miestuose, kaimuose, medžiai – tylios skulptūros. Užtenka atsiriboti nuo suvokimo, kad tai tiesiog medis, ir gali pamatyti formą, kuri pulsuoja gyvybe. Tai labai žavi. O medis šiame darbų cikle gali simbolizuoti visa, kas yra už to „aš“ ribų – praeitį, ateitį, problemas, džiaugsmus, visuomenę, draugus ir priešus. Žvelgiant į kvilingo technika atliktus paveikslus atrodo, kad žiūri į iškilią mozaiką.
Per pastaruosius metus paveiksluose atsirado daugiau ryškių spalvų: raudonos, mėlynos, žalios. O nepasikeitė tai, kad Augonitos paveikslai – lyg novelės, kurias galima ir reikia skaityti. Tai tūkstančiai prisilietimų, maloni, kūrybinga, emocionali ir užburianti veikla. „Pradėjau ir negaliu sustoti. Nors atrodo sudėtinga, iš tikrųjų procesas lengvas. Kad padarytum paveikslą, reikia įvairaus pločio spalvoto popieriaus juostelių, pagrindo ir, svarbiausia – atviros širdies kūrybai. Esu mėgėja pasivaikščioti, pafotografuoti, pasipaišyti, bet yra paveiksluose ir tam tikros fantazijos: jeigu man reikia, ir medį „persodinu“, ir upelį „iškasu“, – sako parodos autorė. – Manau, kad vis dėlto, metams bėgant, keičiuosi, nors daug motyvų, siužetų užsiliko nuo jaunystės, bet jau požiūris į daiktus kitas. Pastebėjau ir pati, kad mano spalvos nuskaidrėjo, tapo šviesesnės. Tik man vis taip pat gera žiūrėti į palubėje užkištą puokštę aguonų, paukštį, nutūpusį ant medžio šakos. Man vis taip pat norisi, būnant gamtoje, prisiglausti prie medžio, paliesti jo kamieną“. Šie žodžiai atsispindi parodos darbuose.
Kartais sakoma, kad rankų darbas padeda ilsinti galvą ir susidėlioti mintis. Neabejoju, kad dabar, kai visas pasaulis mato karo žiaurumus, pailsinti galvą ir mintis reikia ne vienam iš mūsų. Kartais atrodo kad dabar, kai šalia mūsų milijonai netenka namų, net nepridera galvoti apie ką nors kita. Netikėtai užkliuvo akis už Martino Liuterio frazės ,,net jei žinočiau, kad rytoj pasaulis subyrės į šipulius, vis tiek sodinčiau savo obelį“.
Išties – sodinkime obelis, puoškime namus, šypsokimės, kurkime mažus gražius dalykus ir mėgaukimės procesu – taip liksime stiprūs ir bent kuriam laikui nukreipsime mintis gėrio link.
Dalia SUDEIKIENĖ, Igliaukos kaimo bibliotekininkė