„Draugystės“ bibliotekoje skaitytojai vėl, jau trečią kartą, susitiko su rašytoja Loreta Jastramskiene, ji pristatė naujausią savo knygą „Visada, Tėve, bus Amerika“ (leidykla „Homo liber“). Alytuje gimusi autorė sako esanti pusiau dzūkė, pusiau suvalkietė, nes tėvų ir senelių šaknys siekia ir mūsų kraštus, o jų gyvenimo keliai irgi čia įvairiai vingiavo. Naujausiame romane kalbama apie tas vietoves, tik jos konkrečiai neįvardintos – kaip ir knygos veikėjai, kurių daugumą būtų galima identifikuoti… Tačiau tai nėra dokumentika. Tai literatūros kūrinys, kuriame faktai, žmonių patirtys ir istorijos virsmai įgauna ypatingą spalvą bei jėgą, nes šimtus kartų buvo pasverti, gretinti ir išgyventi iš naujo…
Taip, tai knyga apie tremtį ir gyvenimą po jos. Ją autorė skiria savo tėčiui, „išmokiusiam išlikti ir būti tuo, kuo esu“. Jis yra pagrindinis knygos veikėjas, pavadintas Liudviko Kardelio vardu, jo autentiški pasakojimai tapo pirminiu impulsu imtis plunksnos ir tuo pat metu tarsi stabdė: buvo sunku apnuoginti žaizdą, nuo kurios reikėjo nuimti ne vieną skaudžios praeities ir išgyvenimų sluoksnį…
„Su šiuo sumanymu gyvenau beveik 30 metų – ši knyga turėjo būti pirmoji (o tapo tik penktąja – N. L.). Neužteko jėgų, o labiausiai gal trūko drąsos. Tremtinių tema jau lyg ir nebeįdomi, į tuos baisius įvykius dažnai žiūrima atsainiai… Daug kas, kas tada vyko, taip ir lieka neįvertinta teisiškai.
Taip, buvo autentiška mano tremtinio tėčio patirtis, esu išklausiusi daug jo pasakojimų, tai jo ir jo mamos, mano močiutės, istorija. Tačiau turėjau pakalbinti dar daugybę kitų žmonių (su daugeliu bendrauju ir dabar), studijuoti dokumentus. Rašiau knygą apie visus tremtinius, jų patirtis. Kiekvieną sakinį teko išgyventi pačiai, rašydama prieš akis matydavau pasakojimų vaizdus ir man dažnai atrodydavo, kad mes čia dabar per daug gerai gyvename… Vis dainavau tas dainas, kurias girdėdavau nuo vaikystės. Nes juk tai yra ir mano pačios istorija – mano tėčio turėjo nebūti, tad manęs – irgi…“ Autorė sako, kad sunkiausia buvo rašyti apie gyvenimą Sibire, kur mažąjį Liudą su mama Elena nubloškė tremtis.
Sunkiausia ten buvo moterims ir vaikams, seniems žmonėms. Svarbiausias Elenos tikslas – išsaugoti vaiką bet kokia kaina, nuolat diegiant jam mintį, kad Lietuvoje likęs tėvas partizanas sugebėjo pabėgti į Ameriką ir jie būtinai susitiks… Liudas nepaliauja tuo tikėti visą gyvenimą. Galbūt kam nors skaitant atrodys, kad Sibiro paveikslai tapomi pernelyg sutirštintomis spalvomis, tačiau ten buvusieji ar autentiškų pasakojimų girdėję tik pratars: „Dar ir ne taip būdavo“. Autorė rūko skraistėmis nedangsto baisių dalykų – tačiau vaiko žvilgsnis ir (bent jau pradžioje) naivus vertinimas to, kas aplink vyksta, dažnai tai savaime sušvelnina. Liudas vaikiškai svarsto „kodėl“, bet greitai suvokia, kad geriausia nieko neklausti, nesistebėti, daryti taip, kaip griežtai liepia mama.
„Amerika čia – ne geografinė sąvoka, tai – viltis. Daug kartų ji išgelbėjo Liudą tiek Sibire, tiek grįžus iš tremties. Juk grįžusiems tremtiniams teko daug patirti – išsigelbėjimas buvo tikėjimas ir šeima, – sakė knygos autorė, pati patyrusi, ką reiškia augti tremties ženklu pažymėtoje šeimoje. – Gyvenimas grįžus, o ir posovietinis gyvenimas – dar viena svarbi šios knygos dalis. Tremtiniai gyveno toje pačioje visuomenėje ir tada, kai buvo priimtina ir pageidautina juos niekinti, ir, deja, po 1989-ųjų, kai, atrodytų, viskas turėjo būti kitaip. Jie patys psichologiškai buvo atsparūs (pasirodo, tai būdinga kančias išgyvenusiems žmonėms), tačiau aplinka nebuvo jiems palanki. Dabar dažnai sakoma, kad užtenka kalbėti apie praeitį, tačiau esu įsitikinusi, kad negalime būti tikri dėl savo ateities, kol blogis tebėra – tai dabar ir matome. Negalime apie tai nekalbėti, nes ant milijonų tremtyje sunaikintų žmonių kapų – tarp jų daugybė vaikų – dar neuždegtos atminimo žvakutės…“
Knygoje yra ukrainiečių pora, Sibire išgelbėjusi Liudą ir jo motiną, po dešimtmečių jie susitiko – ir tai prilygo stebuklui. Rašytoja sakė, kad knygos pristatymo metu Knygų mugėje vasario mėnesį išgirdus žinią apie karo Ukrainoje pradžią ją tarsi nutvilkė žaibas: lyg būtų staiga vienu metu užgriuvę tai patyrusių žmonių pasakojimai…
...Pristatant knygą skambėjo jos ištraukos, kurias įtaigiai skaitė Draugystės bibliotekos vedėja Danutė Lukšienė – jos pynėsi su Loretos Jastramskienės pasakojimu ir susirinkusiems piešė ypatingus paveikslus. O Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Marijampolės filialo ansamblis „Šviesa“, vadovaujamas Marijos Grybienės, dainavo tas dainas, kurios skambėjo ir rašytojos namuose… Dainavo ir viešnia, ir dauguma renginio dalyvių. .
..Šis susitikimas Draugystės bibliotekoje – antrasis šiemet projekto „Draugystės kultūros forumas“ renginys. Prieš tai vyko literatūriniai pokalbiai su rašytoja Daina Opolskaite ir jos knygos „Kur dingo Edvinas Kratas?“ pristatymas, birželį laukia „Teptuko viražai“ (Skirmantės Makarevičienės tapybos paroda), taip pat Vyganto Kazlausko dainuojamosios poezijos vakaras „Meno skambesiai“.
Nijolė LINIONIENĖ
