„Alisa pasiklydo“, „Alisa dainuoja bliuzą“, „Pasipuošus“, „Alisa skrenda pasivaikščioti“, „Vandens jausmas“… Tai vis pavadinimai paveikslų, kurie šiuo metu eksponuojami Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje (P. Butlerienės g. 3). Čia tik ką pradėjo veikti paroda „Alisa dainuoja bliuzą: Audronės Petrašiūnaitės tapyba“. Vienos šio meto žinomiausių ir labiausiai vertinamų Lietuvos kūrėjų – tapytojos, grafikės ir kitus žanrus „užkabinančios“ – Audronės Petrašiūnaitės personalinė paroda Marijampolėje surengta pirmą kartą. (Jos paveikslų grupinėje parodoje buvo eksponuota Kultūros centro dailės galerijoje.)
Parodos atidaryme autorę pristatė Rasa Žukienė (kairėje). Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Nemaža dailininkės gyvenimo ir veiklos dalis susijusi su Kaunu: čia prieš studijas Vilniaus dailės institute (dabar Akademija) mokėsi tuomečiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, dirbo, vienuolika metų ėjo docentės pareigas VDA Kauno fakultete – iki 2009-ųjų. Čia surengta nemažai jos autorinių parodų, kartu su LDS Kauno skyriaus nariais dalyvauja įvairiose bendrose parodose, konkursuose. Tad ne kartą teko perskaityti (ar išgirsti televizijos laidoje) sunkiai slepiamą žurnalisto nuostabą, kad ji gyvena Višakio Rūdoje – suprask: toli nuo visokių kultūros centrų, nuo meninio šurmulio…
Parodos atidarymo metu pristatydama autorę gausiai susirinkusiems marijampoliečiams menotyrininkė dr. Rasa Žukienė šį faktą irgi akcentavo, tarsi atsakydama į dar nebylius klausimus. „Miestelio ir savo namų aplinkoje ji atranda viską, kas reikalinga kūrybai – lygumų horizontą, lietų, sniego lauką prie miško, upės ruoželį už medžių, žmonių veidus, knygas ir poeziją. Visa tai yra temos tapybai. Ją gali įkvėpti net ir koks nors pakitimas (atsiradęs naujas objektas) įprastoje, gerai pažįstamoje aplinkoje – Audronė sako, kad tai gali būti motyvas naujam kūriniui…
Audronei Petrašiūnaitei įkvėpimo nereikia ieškoti tolimuose kraštuose. Jai egzotika – ir žydinčios vyšnios, ir tolimas horizonto brūkšnys…
Audronė Petrašiūnaitė tapo, kuria grafikos darbus, siuvinėja didelių formatų kilimus, kartais rašo eiles. Jos darbai nuo 1983 metų eksponuojami parodose Lietuvoje ir užsienyje. Surengta daug personalinių parodų, Lietuvai atstovauta svarbiose grupinėse parodose užsienyje. Jos kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje ir daugelyje privačių kolekcijų Lietuvoje ir užsienyje“. Už kūrybą ši dailininkė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, svarbus yra Lietuvos dailininkų sąjungos „Aukso ženkliukas“ – tai nominacija, kurią paskiria griežčiausi iš griežčiausių vertintojų – kolegos, patys menininkai.
Pasak R. Žukienės, „dailininkės kūriniai turi svajingos nostalgijos bruožų, vaizdai kupini poteksčių, kurios atsiveria ne akimirksniu, bet tik gerai į juos įsižiūrint. Būtent dėl šių savybių Audronės Petrašiūnaitės tapyba itin vertinama dailės kritikų, mėgstama Lietuvos žiūrovų, įsigyjama namų interjerams praturtinti“.
Pati autorė, neslepianti, kad nemėgsta viešumos, kalbėjimo, gražiai ir vaizdžiai atskleidė savo nuostatas ir principus. Sakė, jog menininkės kelias buvo jos pirmasis ir vienintelis pasirinkimas – iš Kybartų, kur mokėsi vidurinėje mokykloje, be jokių dvejonių juo ir pasuko. Tiesa, ne viskas vyko taip, kaip norėjosi: ji visada mėgusi švarią spalvą, o tuomečiame institute reikalavimai buvo kitokie. Pozityviai atsiliepia apie buvusius dėstytojus tapytojus Arvydą Šaltenį, Algimantą Švėgždą, vitražo meistrą Kazį Morkūną.
Alisa ne tik dainuoja.
Kalbėdama apie motyvą ji sako, kad iš tiesų bet kas gali įkvėpti – net ir nedidelis kitimas gamtoje, kažkas, ką pamatei ar garsas – o dažną kartą tai būna tik nuojauta, atsiradusi… iš nežinia kur ir privertusi tuojau pat imti teptuką. „Nuskaidrėjimas ateina iš gamtos, todėl, pavyzdžiui, karantinas mane, sakyčiau, paveikė net teigiamai. Buvo daug ramybės. Kita vertus, kalbant apie motyvą, pirmu smuiku visada griežia žmogus: jo atvaizdas, išgyvenimai. Dažnai klausia, kodėl šis paveikslų ciklas apie Alisą. Toji knygos literatūrinė „abrakadabra“ leidžia atsipalaiduoti, kloti dažų sluoksnį po sluoksnio, čia galima ir klaidinga perspektyva. Esu sukūrusi visą grafikos seriją (patikėkite – nepaprasto grožio – N. L.) apie bliuzą. Man įdomi ta paslaptis: kaip muzika virsta linija, kaip garsas virsta spalva, o ji – paveikslu… Kaip galima improvizuoti – muzikos taktais ir spalva. O paskui kiekvienas gali pats įvairiai interpretuoti.“ Beje, Audronė sako tapanti tik natūralioje šviesoje (dėl to žiemą kuria grafiką ar kitką), tokioje šviesoje – ir iš toli – kviečia žiūrėti į paveikslus.
„Šioje parodoje pristatomi naujausi Audronės Petrašiūnaitės tapybos kūriniai, sukurti 2021–2022 metais. Juos jungia lyriška ir meditatyvi nuotaika, šįkart nulemta senos geros knygos – Luiso Kerolio „Alisos stebuklų šalyje“ apmąstymų. Tai laisvos tapybinės improvizacijos ir unikalūs tapybiniai vaizdiniai, atsiradę iš ramaus menininkės nusiteikimo tapyti tai, kas pažįstama ir miela. Kaip tik todėl Audronės Petrašiūnaitės Alisa dainuoja bliuzą“, – apibendrina Rasa Žukienė.
Paroda „Alisa dainuoja bliuzą“ skirta 2022-iesiems – Sūduvos – metams, ji yra parodų ciklo „Mūsų krašto žmonės“ dalis.
Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje paroda veiks iki liepos 16 dienos.
Nijolė LINIONIENĖ
