Nijolė LINIONIENĖ
Penkios dalys. Kone penki šimtai puslapių, kiekviename jų – trys ar keturi, tik retame – pora ilgesnių tekstų. Dešimtys ir šimtai pavadinimų – ir pasikartojančių, už kurių – dialogas ar įvykis, gal kam galėtų atrodyti menkas, dažnai – momentinis, lyg nuotrauka… O iš tiesų keliais sakiniais nusakyti žmonių gyvenimai, jų istorijos ir dramatiškos lemtys. Visa tai – tik ką išėjusioje marijampoliečio, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Justino Sajausko knygoje „Ten, už lango“. Tai ir vėl miniatiūrų romanas. Jau ne pirmas, bet, teigia autorius, paskutinis, nes sudėjo į jį visa, ką geriausio per daugiau nei trejetą dešimtmečių šia tema yra parašęs.
Pats autorius gal ir sakytų, kad „aš tik užrašiau tai, ką kiti pasakojo“. Tiesos čia yra, nes visos miniatiūros – realių asmenų pasakojimai: tikros situacijos ir įvykiai viename ar kitame geografiniame taške. Regis, tereikėjo užrašyti, nors iš tiesų – kaip keletu sakinių (dažną kartą nerišliai pasakojančio žmogaus – jaudinantis, prisiminus – pasakytų arba iš ilgos prisiminimų grandinės išgrynintų) atskleisti esmę? Maksimali koncentracija, minimalu išraiškos priemonių. „Pasakojimas sutelkiamas ties laiko įvykiu: jungtimis tampa erdvė ir konkretus istorinis tarpsnis. Beveik visų miniatiūrų leitmotyvas – išdavystės padariniai. Ryškiausiai vaizduojami partizanų ir stribų susidūrimai. Taupūs, trumpi, bet prasmės požiūriu talpūs sakiniai alsuote alsuoja absurdo, paradokso poetika. Miniatiūros, remiantis švaria kalbine klausa, sukomponuotos be egzaltacijos, tačiau jautriai, neįtaigoja, o liudija gyvenimą, vardą, apokaliptinę nuotaiką, pokario įtampas.“ Tai citata iš Dainoros Kaniavienės straipsnio „Pokario metraštininkas“, užbaigiančio knygą ir sudėliojančio svarbius akcentus skaitytojui.
…Pirmasis Justino Sajausko miniatiūrų romanas pasirodė prieš du dešimtmečius. Ir nors tuo laiku tiek prisiminimų, dokumentikos apie karą ir pokarį, tiek bandymų tai atspindėti beletristikoje netrūko, „Suvalkijos geografija“ iš karto buvo pastebėta. Ne tik dėl temos, bet ir dėl žanro. Ne visi, norintys viską sudėlioti į tvarkingas lentynėles, jį priėmė (ar suprato), o gal ir pats autorius kliuvo: daugeliui buvo visai negirdėtas, kitiems labiau žinomas kaip publicistas, šį žanrą ir „išradęs“… Tokia Suvalkijos paveikslo dėlionė, nors surinkta iš aštrių išgyvenimų šukių, kai kam gal pasirodė nepakankamai dramatiška. Tačiau esmę, gelmę ir autoriaus meistrystę pirmiausia 2000-aisiais suvokė ir įvertino JAV vykusio literatūrinio konkurso organizatoriai. Iš didelio pluošto pateiktų kūrinių (autoriai paaiškėjo tik įvertinus kūrybą) būtent marijampoliečio „Suvalkijos geografija“ pelnė pirmąją premiją. Į tai buvo sureaguota: kitais metais knyga išleista Lietuvoje, sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo – ir ne tik Suvalkijoje. Justinas Sajauskas tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu…
Kaip kažkada buvo minėjęs (o dabar pakartojo), autorius sakė, kad pasirodžius šiai knygai tikroji geografija ėmė ne tik plėstis, bet ir įgavo naujų spalvų. Žmonės skambino, pasakojo savųjų prisiminimų nuotrupas, jų vis kaupėsi, užrašų pluoštas didėjo. Taip po keleto metų gimė „Užkritę lapai“, vėliau – „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ (2015 metais ši knyga pelnė Krašto apsaugos ministerijos Patriotų premiją).
Kodėl tai primename? Todėl, kad per dvidešimt metų, vis daugėjant šios mozaikos dalelių (ir, deja, jau beveik nebelikus tų, kurie dar galėtų ją papildyti) J. Sajauskas nutarė išleisti dar vieną knygą. Su naujomis miniatiūromis, tarp kurių – ne viena apie tremties išgyvenimus, ir su dalimi ankstesniųjų, dar kartą viską permąsčius, persijojus, išgryninus. Ir – kai ką atmetus. Padaugėjo geografinių vietovių ir, be abejo, žmonių vardų. Kita vertus, ir apie jau žinomus bei aprašytus dalykus bėgant laikui paaiškėjo naujų faktų ar detalių. Knygą „Ten, už lango“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (dailininkė Deimantė Rybakovienė).
Iš Justino Sajausko knygos „Ten, už lango“
Barnaulas
Altajaus sostinėje mokytojas Skučas susidūrė su knygnešio Luobikio dukra, su kuria kadaise mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje. Duktė nuvedė kolegą pas tėvą – aukštą, plačiapetį septyniasdešimtmetį. Keista buvo toli Altajuje sutikti šį Lietuvos didžiavyrį, keista buvo suvokti, kad kartojasi praėjusio amžiaus Lietuvos istorija: knygnešys Luobikis pirmukart buvo ištremtas dar carų laikais.
Nors kas čia keisto? Ta pati Rusija.
Penza
Tuoj po karo marijampolietis gimnazistas Milutis atsidūrė mažamečių lageryje Bobruiske. Po trijų mėnesių – sukilimas.
Kartu su kitais lagerininkais jo organizavimu buvo apkaltintas ir šešiolikmetis Milutis. Tokiems vieta jau rimtesniame lageryje, tik va bėda: mažamečiai, įstatymas neleidžia! Bet valdžia tam ir yra valdžia, kad galvotų. Nepilnamečius maištininkus susodino į vagonus ir nubildino į Penzą, kurios ligoninėje visus pripažino seniai jau esant vyrais, ne vaikais.
„Tikrąjį“ paauglių amžių Penzos daktarai nustatydavo pažiūrėję jiems į dantis.
Galsto ežeras
Grįžęs iš Sajanų ryšininkas Ramutis išsiyrė ežeran su savo skundiku. Vidur vandenų paprašė tą papasakoti, kodėl ir kaip.
– Žinau, kad gerai plauki – išplauksi, – įvertino padėtį pašnekovas. – O aš…
– Tai pasakok… – paragino Ramutis.
Išgirdo viską, ko norėjo.
Komenka
Karvelis turėjo penkis vaikus. Vieną jų, bene jauniausiąjį, užverbavo Lazdijų saugumas. Kaip šiam tai pavyko – paslaptis. Bet netrukus septyniolikmetis ėmėsi „darbo“ – vaikščiojo po aplinkinius kaimus ir klausinėjo: kas, kada, pas ką… Susiskaldžiusiame ir įbaugintame pokario kaime tokie teiravimaisi neliko nepastebėti, ir miško vyrai netruko smalsuolį nurašyti.
Partizanai – partizano sūnų.
Karkliniai
Grįžęs iš Kazachstano lagerių pas globėjus pasibeldžia buvęs jų įnamis kunigas Baltramonaitis. Atsisėdęs prie suklypusio stalelio traukia lauktuves: šeimininkei skara, vaikams saldainiai.
– O čia didžiausias mano turtas, – sako buvęs kalinys, atvyniodamas sutrintą nosinę. Joje žiupsnis žemių. – Pasiėmiau, kai buvau vežamas iš Lietuvos. Dabar galima ir išpilti.
Turtui – aštuoneri metai.