Romualdas IVANAUSKAS
Ukrainos didvyriams
Skauda, skauda… O Viešpatie, skauda:
Naktį, dieną – sekundę kiekvieną,
Kai guculų, kazokų tėvynė
Nuo sprogimų vaitoja ir rauda.
Sėja mirtį beprasmišką, sėja
Priešo kulkos ir žvangantis plienas.
Žemė dreba. Virš griūvančių miestų
Dūmų debesis gainioja vėjas…
Skauda, skauda, o Viešpatie, skauda!
Vyrą, sūnų išleisti į karą…
Tik Tėvynė – svarbiau už gyvybę.
Net pabūklai nebaisūs. Lai šaudo…
Šioji žemė – tai didvyrių žemė.
Nesuklups, jai neteks jau vergauti.
Neškit vėliavas, drąsiai iškėlę,
Ir tas ryžtas lai pergalę lemia…
Kai patrankos nustos sėti mirtį,
Vėl dangus virš Karpatų bus žydras,
Vėl dainuos juodaplaukė guculė
Apie meilę, gyvenimą, taiką…
Tik daina panašės ta į raudą,
Apie didvyriais tapusius brolius.
Ir vaikus, kur tėvelių neteko,
Ir miestus, kur dar vis tebešaudo…
Karas Ukrainoje
Kažkada čia saulėgrąžų laukas
Geltonavo, kiek akys užmato…
Skraidė bitės, bučiuodamos žiedus,
Rinko gelsvą it gintaras medų…
Vakar krykštavo vaikas laimingas,
Įsitvėręs mamos baltą ranką,
Ir stebėjo žydrojoj padangėj,
Kaip balandžiai ore suka lanką…
Vakar miestas gyvenimu gaudė –
Įprastinis, kasdienis jo ritmas:
Nesprogdino ir niekas nešaudė,
Tik ramiai plukdė vandenis Dniepras…
Šiandien tankai šį lauką niokoja
Ir ne bitės, o kulkos čia skraido.
Dega miestai, mažylis sapnuoja
Savo tėtį sukruvintu veidu…
Nuo sprogimo sukrūpčioja vaikas
Ir pravirksta ant motinos rankų.
Ačiū Dievui, jis gyvas ir sveikas!
Lai užspringsta pabaisos patrankos…
Žmonės, žmonės… Ar proto netekom?
Žinom – svetimo skausmo nebūna…
Karui – ne, mirtims – ne! Ne – raketoms.
Mes už Taiką. Gyvenimą. Duoną…
Gema GALINIENĖ
Gimtoji kalba
Gimtoji kalba –
motinėlės lopšinė,
gerta kūdikystėj
su pieno lašais…
Ji šūkiuose aidi
tautos atgimimo
su varpo garsais.
Gimtoji kalba –
meiliai šnarantis šilas,
beržų šlamesys vakarais.
Jauti ją maldoj širdimi,
kai po kryžium suklupus
išėjusių tolin verki…
Gimtoji kalba –
lyg bitelės dūzgimas
ant rausvojo dobilo žiedo,
upelio čiurlenimas tyras
per klonius, lietuviškas pievas…
Ją mena miškų
šimtamečių ošimas,
ji skamba lakštutės giesmėj,
raudose išsilieja
kareivio motulės,
kardų žvangesy ji girdėt…
– – – – – – – – – – –
Gimtoji kalba – brangi ir sava,
neiškeisim į kitą pasauly.
Negalim, neturime teisės –
nes ji būtina – nelyg saulė!
Dievo Angelams
O Dievo Angelai!
Jau nusileiskit žemėn,
sparnais uždenkite
jūs dangų Ukrainos,
kad naikintuvams
vietos ten neliktų…
Išgelbėkite narsią šalį,
kad bombos iš dangaus
daugiau tenai nekristų,
O tik malonė Dievo –
visžalės šakelės mirtų.
