Kaip jau esame rašę, birželis Marijampolės kultūros centre, be kitų veiklų, išsiskiria ir ryškiais tęstinio projekto „Pasaulio sūduviečiai“ akcentais. Kraštiečio – mokslininko ir menininko iš JAV Audriaus Plioplio – viešnagė buvo vienas jų, nes, kaip ir pernai, tai buvo ne tik malonus pasibuvimas, bet ir intensyvus darbas. Jo sumanyta meninė akmenų instaliacija prie Varnupių piliakalnio šiemet įgavo naujų prasmių ir spalvų. Pernai birželį čia tikrąja prasme buvo padėti pirmieji akmenys (ne vienas ir abejojo, ar tai tik nebus vienkartinis reikalas). Šiemet idėjos autorius pamatė, kad per metus buvo tikrai intensyviai dirbta: akmenų tiek, kiek ir turėjo būti, sudėlioti jie pagal schemą…
Primiršusiems ar nežinantiems primename: ši instaliacija skirta pasaulinio garso archeologės ir antropologės, sujungusios kelias sritis į bendrą discipliną – archomitologiją, Marijos Gimbutienės 100-mečiui. Jį minėjome pernai. M. Gimbutienę domino, kaip atsirado kultūros ir civilizacijos – A. Pliopliui jos darbai ir atradimai darė didelį įspūdį, jų įkvėptas ir pats kūrė. O akmenų „labirintas“, į kurį iš tiesų reikėtų žvelgti iš paukščio skrydžio, sudėliotas tiksliai pagal M. Gimbutienės brėžinius. Sumanymo esmė – mūsų atminties, žinojimo ir noro pažinti gelmės. Nes kiekvienas akmuo čia ne šiaip sau: tai šeimos ar giminės, žmogaus ar galbūt organizacijos, savęs įprasminimas. Kaip jau pirmajame susiėjime prieš metus yra sakęs Audrius Plioplys, jis įsivaizduoja, kad tai neturėtų būti tik dar vienas ekskursijos objektas – atėjai, pažiūrėjai, ir viskas. Tai turėtų būti pabuvimo kartu, susimąstymo, prisiminimų – ir minčių apie ateitį vieta.
(O kažkas gal atvyks vienas, ramiai į piliakalnį ir laukus žvelgdamas prisimins, pamąstys…)
Nėra bešeimininkių akmenų – kiekvienas vardinis: turi asmeninį numerį, įkomponuotas tam tikroje vietoje. Tai – tarsi labai skirtingų asmenybių, šeimų sambūris, o vienija visus tai, kad esame žmonės, mąstančios būtybės, su praeities prisiminimais, ateities vizijomis. Dešimtmečius paskyręs neuromedicinai, daug šioje srityje nuveikęs dr. Audrius Plioplys savo kūryboje sujungė neuromokslą ir meną, bandydamas taip atspindėti bei išreikšti tai, kas vyksta mūsų galvose, su mumis kiekvienu, veikiant įvairiausiems dalykams. Taip pat – ir menui. „Didžiulės paslaptys ir mįslės slypi mūsų galvose, tuose neuronuose, apie kuriuos žmonės šiaip jau negalvoja. Mes savo tyrinėjimais ar menu tik galime bandyti tai atspėti“, – sakė susitikimuose su įvairiais žmonėmis kalbėdamas kūrėjas.
Prie Varnupių piliakalnio šiemet vyko pleneras, buvo kuriama meninė instaliacija „Atminties raštai“. Rygiškių Jono, Marijonų gimnazijų gimnazistai, Kybartų meno studijos „Smiltys“ narės bandė įskaityti akmenų „neuronus“, piešė tai, ką vedžiojo ranka su teptuku… Prisiminimus, gal – svajones ar vizijas. Labai trukdė tos savaitės orai – Marijampolės meno mokyklos moksleiviai dėl nesiliaujančio lietaus savo darbą turėjo atidėti. Pirminis sumanymas buvo spalvomis prakalbinti visus akmenis, bet galiausiai išryškėjo, kad svarbiausia vis dėlto – akmens įasmeninimas. Spalvos kažkada pabluks, tad svarbu, kad kiekvienas, kad ir po ilgo laiko čia nesunkiai rastų savo akmenį (prieš akis dar nemažas darbas).
Kalbant apie darbą: buvo tikrai sudėtinga į šią vietą sugabenti akmenis bei juos tinkamai sudėlioti – ir prie geriausių norų be pagalbininkų neišsiversi. Būtų galima odę apie tai surašyti, tačiau projekto vadovė Onutė Surdokienė sako, jog kuo nuoširdžiausiai norinti padėkoti visiems, padėjusiems labai konkrečiu darbu, fizine jėga ar pasitelkiant techniką, viską padaryti. Marijampolė garsėja galiūnais – jie ne tik sporto aikštėse šaunūs, pagelbėjo „Kelranga“, aktyviai reiškėsi Varnupių, Daukšių bendruomenės… Projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Marijampolės savivaldybė, daug bičiulių mokyklose, kolegų kultūrininkų.
…O paskutinė plenero diena (pats birželio vidurys, kai dienos pačios ilgiausios) buvo iš tiesų stebuklinga. Tad prie akmenų dirbo „Smilčių“ narės, o vakarėjant Varnupių piliakalnio papėdėje vėl gausiai rinkosi žmonės iš aplinkinių vietovių. Audrius Plioplys visiems neabejingiems dėkojo už sumanymo palaikymą, didelį darbą kuriant instaliaciją. „Minčių gali turėti daug, tačiau dar reikia jas realizuoti, padaryti darbą“. Pagal planą čia yra 192 akmenys, tačiau menininkas sakė, kad minint Marijampolės jubiliejų jų skaičius galėtų išaugti ir iki 230… Jis pats čia įkurdino akmenis, skirtus savo šviesios atminties sesei, taip pat – dviem dukroms.
…Jau visai vakarėjant Liudvinavo teatro „Žalias sodas“ žmonės, gražiai pasipuošę, atvykę su pilnais glėbiais žolynų, visus kvietė pinti vainikus, degti ugnį ir pradėti švęsti Kupolines – anksčiau ši šventė ir vykdavo ne vieną dieną… Taigi – akmenys, ugnis, vanduo ir žolynai, skambant nuo kalno paslaptingai muzikai, sukūrė dar vieną stebuklą. Ir iki pat ryto dangus neužtemo…
Nijolė LINIONIENĖ