Įvertinimas, kuriuo pašnekovas apibūdino ne vieną dešimtmetį pažįstamą, daug savo kraštui nuveikusį žmogų, bendramintį, labai tinka ir jam pačiam. Žinia: visai vienas didžiulio akmens gal ir nepajudinsi, tačiau pasitelkęs bendraminčių, nuosekliai dirbdamas, per ilgesnį laiką gali pasiekti labai daug. Kai pirmą kartą išgirdau apie Kupiškio krašto enciklopediją ir ją išvydau (3 solidūs tomai, trečiasis, pavyzdžiui, sveria 2,3 kilogramo!), 20 metų leidžiamą almanachą bei kitus, giliausius šio krašto istorijos, kultūros klodus bei žmones nušviečiančius leidinius – tūkstančiai faktų, tūkstančiai dokumentų ir nuotraukų – ištiko nemažas šokas. Ir pasidarė liūdnoka, nes sunku buvo įsivaizduoti, jog kažkas, kad ir mažesnio formato – galėtų atsirasti pas mus…

Kodėl Kupiškis?

Alvydas Totoris prie paveikslo, kuriame pavaizduota dabartinio muziejaus vieta, už jo – naujos parodos ekspozicija. Autorės nuotraukos

Žmogus, prieš keletą metų papasakojęs ir tuos stulbinančius leidinius parodęs, yra Alvydas Totoris. „Taigi jis mūsų!“ – gali pasipiktinti kalvarijiečiai ir bus teisūs: niekas kitas nėra tiek nuveikęs (tegul neįsižeidžia tie, kurie irgi daug padarę ir neabejingi) šio krašto istorijos pažinimui, niekas kitas nėra tiek kartų apie tai kalbėjęs visokiausiai auditorijai, kaskart vis praturtindamas pateikiamą medžiagą naujais, dažnai netikėtais atradimais ir faktais. Tarsi jau ir tapo nekvestionuojama, kad bet kokiais su istorija susijusiais klausimais dažniausiai kreipiamasi į šį žmogų. Jei tuo metu nežinos (nors tai ir retai būna), tikrai netrukus jau bus suradęs atsakymą. O kur dar pedagoginis darbas, rašymas, leidiniai – mažesni ir dideli? Tačiau Kupiškį minime neatsitiktinai: čia jo gimtinė, šaknys, mokykla – ir nuo pat mažų dienų ramiai gyventi neduodantis smalsumo genas, vėliau nuvedęs istoriko keliu. Per dešimt-mečius, kurie nuspalvinti įvairiomis spalvomis, ryšiai su Aukštaitija nenutrūko – dažname iš minėtų leidinių po publikacijomis figūruoja ir A. Totorio pavardė, jį pamatysime tarp kitų entuziastų leidinių pristatymuose, šventėse.

Jį džiugina, kad „Kupiškėnų enciklopedija“ pripažinta antrąja tarp geriausių regioninių enciklopedijų, kurių jau yra ne viena, šalyje (pirmoje vietoje – Mažosios Lietuvos enciklopedija), kad čia visada buvo daug dėmesio ir lėšų skiriama kultūros reikalams. Nepaisant nieko. „Mums partijos nieko nereiškia, mes – kupiškėnai. Ir čia nesvarbu, koks meras ar kokia dauguma: kultūros dalykai visada yra pirmoje vietoje “. Mums sunkiai įsivaizduojamos apimties leidiniai leidžiami savivaldybės lėšomis, didžiausi entuziastai dirba be jokio atlygio. Vienas tokių, visus buriančių – Vidmantas Jankauskas. Tai apie jį buvo pasakyti pradžioje minėti žodžiai.

Jubiliejai

Šių metų pavasarį Alvydas Totoris paminėjo ryškų ir solidų (nors ir nelengva patikėti) asmeninį jubiliejų. Fanfaros į visas puses šios žinios neskelbė, išskirtinės šventės (nors gal buvo verta?) nebuvo, tad žinojo tie, kas nuolat su juo bendrauja. Artimieji – ir bendrus darbus dirbantys. Nesureikšmindamas savosios sukakties pašnekovas pasidžiaugė, kad metai išskirtiniai visai šeimai – tų jubiliejų „ištiko“ net trys. „Gal atrodys keista ar nerimta, bet daug svarbių mano gyvenimo įvykių buvo būtent tais metais, kai datoje figūruoja skaičius 2. Ir šie metai ypatingi: ne tik mano jubiliejus, bet ir sūnaus, ir anūko! Ar ne didelė šventė?“

Istorikas visada dalyvauja reikšmingų istorinių datų, nusipelniusių šiam kraštui žmonių paminėjimuose. Nuotraukoje (ketvirtas iš kairės) A. Totoris kartu su Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo giminaičiais, kalvarijiečiais signataro tėviškėje 2018 metų Vasario 16-ąją.

O dar vienas, neką už paminėtus menkesnis jubiliejus svarbus ne tik pačiam: šiemet sukanka lygiai 40 metų, kai 1982-aisiais istorijos mokytojas Alvydas Totoris atvyko į Kalvariją. Sako, pradžioje daug kas atrodė keistai, nes buvo kitaip, nei Aukštaitijoje. Reikėjo laiko, kad apsiprastų ir su visur skambančia nors lietuviška, taisyklinga, bet „kitokia“ kalba: kitoks tarimas, intonacija, mažybinių žodelių gausa…

Tačiau buvo darbas mokykloje, aišku – šeimos reikalai, ir – tas begalinis noras daugiau sužinoti. Koks gi šis Lietuvos kraštas, kas dar, be to, ką kasdien girdi ir patiri, jau žinai, kas jau kitų pastebėta ir užfiksuota, čia yra? Kitokio, ypatingo, to, ką galbūt ne kiekvienas pamato… Gal tai reikėtų vadinti pašaukimu, noru pažinti, o gal – tiesiog ieškotojo ir kūrėjo genu, įgimtu ir suvešėjusiu besimokant, bestudijuojant. Šį geną turintieji kopia į menų (ir kalnų) viršukalnes, padaro pasaulį stebinančius mokslo atradimus ir išradimus.

Pradžioje buvo nuotraukos…

Jei kam atrodo, kad pasakyta per skambiai, tiems reikėtų pasiklausyti, kaip entuziastingai Alvydas Totoris pasakoja apie istoriją – ar tai būtų tolimiausia praeitis (giliai į ją betyrinėdamas nubrido), ar 1988-ieji, kai rugsėjo pirmąją Kalvarijos vidurinės mokyklos šventinėje eisenoje plazdėjo Trispalvė. Susirinko žmonių, stebėjosi… „To Kalvarijoje dar nebuvo buvę – mes buvome pirmieji! Niekas nežinojo, kaip viskas bus, juk dar tik pirmieji Sąjūdžio metai, o ir kolegų nuomonės išsiskyrė… Bet aš visada tikėjau, kad ateis tas laikas, kai bus galima apie istoriją kalbėti visą tiesą. Ir muziejuje (tada mokyklos) rodyti viską.“

Taigi – muziejus. Kampelis mokykloje buvo įsteigtas anksčiau, išaugo į muziejėlį, tačiau reikėjo eksponuoti tai, „kas priklauso“. Kitką saugojo rūsyje, bet vis rinko, rinko, pasitelkdamas ir mokinius… Pradžioje, sako, buvo senosios nuotraukos. Pašnekovas įsitikinęs, kad nuotrauka – geriausias dokumentas. Kaip, beje, ir žemėlapiai, bet apie juo vėliau. Pradėjus domėtis senosiomis Kalvarijos nuotraukomis jų tebuvo viena kita, paskui atsirado daugiau. Žmonės, nors ir turėjo, ne visada norėjo viešai rodyti. „Atrandi nuotrauką – atrandi ne tik vaizdą, faktą, bet daug daugiau. Štampai, adresai, pavardės – taip naujos žinios pamažu papildo tai, ką jau žinai, tampa gabalėliu istorijos. Kai tų nuotraukų prisirinko daugiau, jau daug ką žinojau ir apie patį miestą, pats braižiau planus, žemėlapius. O apie 1990-uosius kreipiausi į profesorių Algimantą Miškinį, kuris rašė, leido knygas apie Lietuvos miestų architektūrą, istoriją. Kodėl neparašius apie Kalvariją? Ir jis atsiliepė, bet knygelė išėjo nepalankiu metu, tokia „blokadinė“ („Kalvarijos miestas. Istorija ir architektūra“, 1994 m. – red.). Bet vis tiek gerai. Kaupėme ne tik senas nuotraukas, bet ir tas, kuriose užfiksuota tai, kas vyksta aplink (dabar – jau irgi praeitis, istorija). Labai gerų nuotraukų pamokose padarė Donatas Valinčius, darėme albumus, daug dėmesio skyrėme mokytojams veteranams…“ Visa tai – ne tik mokyklai. Visada labai rūpėjo miestas ir visas šis kraštas.

„Čia yra turtas“

Kalvarijos krašto muziejuje/Informaciniame centre su muziejininku Alvydu Totoriu dirbanti Aistė Čerkauskienė (ją kalbinome anksčiau) vadina jį Mokytoju ir nepaliauja stebėtis tiek žinių gausa, tiek entuziazmu. Sako, mokosi iš jo kiekvieną dieną, nes jos rūpestis – skleisti žinią apie Kalvariją ir visą kraštą, o tam reikia begalės žinių…

Be nuolatinės ekspozicijos, muziejuje galima pamatyti vis naują parodą. Ir ne bet kokią. Pastaruoju metu – „Kalvarijos kraštas XIX a.“. Čia yra dokumentų, niekur nerodytų žemėlapių. Kartografija – tai sritis, į kurią pašnekovas nirte paniręs: turi visus šio krašto žemėlapius, kokie tik iki šiol kur nors rasti, nuolat domisi, bendrauja su istorikais iš Lenkijos ir kitur. „Čia yra turtas“, – sako A. Totoris, galintis ne tik papasakoti, kaip vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu atrodė šis kraštas. Jam ne mažiau įdomu, kaip gimdavo senieji žemėlapiai (beje, dar ir šiandien stebinantys tikslumu), jis turi daug informacijos, kaip atsakingai dirbo žmonės, juos sudarinėję… Tų pasakojimų gali klausytis tarsi legendų, nes jie kupini detalių – kiekvienas naujai sudarinėjamas žemėlapis be tiesioginės dažnai turėjo ir kitą misiją. Aukščiausio lygio, pasak pašnekovo, yra anglų kartografija.

Muziejus

A. Totoris pasidžiaugė, kad buvo rekonstruotas, 2011 metais pertvarkytas gimnazijos muziejus, atnaujinta ekspozicija. Tiesa, nuo 2015-ųjų jis mokykloje nebedirba. Poilsiavo, kaip įvardija su lengva ironija, pusantrų metų (tai reiškia – tebekaupė istorinę medžiagą, gilinosi į ją, bendravo su kolegomis), o 2019-aisias buvo atidarytas Kalvarijos krašto muziejus. Džiaugiasi, kad per porą metų buvo restauruotas arklių pašto stoties komplekso vienas pastatų – pats buvo įsitraukęs į šį darbą, gilinosi į istorinius dokumentus. 1829 metais ši stotis buvo pastatyta per 8 mėnesius, dirbo 40 žmonių, kainavo viskas 4800 carinių rublių. Sąmatos – iki smulkmenų: pvz., langas kainavo 80 centų…

Daugybę labai įdomių ir svarbių dalykų istorikai randa senuosiuose dokumentuose. Su kitu šio krašto istoriku Algimantu Babecku, dabar rengiančio knygą apie kaimus, bendraudamas A. Totoris sako sužinojęs daug įdomių dalykų, slypinčių iš pirmo žvilgsnio biurokratiniuose dokumentuose: sąrašuose, registracijos knygose…

Savo turima medžiaga pašnekovas mielai dalijasi: jo nuotraukų yra albumuose ir kituose leidiniuose apie Kalvariją. Nemažai parašęs ir pats, o pats naujausias darbas – ruošiama knyga apie… Kalvariją.