Rašyti apie jaunimą apskritai ar išgryninti kažkurios kartos identitetą nėra paprasta, kadangi visos kartos skirtingos, o ir kiekvienas individas taip pat turi išskirtinių bruožų. Kalbėdama su džiazo dainininke ir mokytoja marijampoliete Žemyna KRUKONYTE-ZALCE (25 m.) ne kartą pagalvojau, kad nors mūsų kartas skiria keli dešimtmečiai, kai kurios pažiūros stebėtinai sutampa.
Dainuoja, rašo muziką, aranžuoja, moko vaikus
Ž. Krukonytė-Zalcė dabar su šeima gyvena Kaune, kur ir baigė studijas Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Baigė džiazo dainavimo programą, o muzika ją lydėjo nuo mažens, nes tėtis – muzikantas. Sako, kad muzika atėjo natūraliai, ir niekada niekuo kitu ji nenorėjo būti. Štai sesė studijavo fotografiją ir ilgokai ieškojo, ką nori veikti. O Žemyna dvejonių dėl muzikos nepatyrė.
Jauna moteris papasakojo, kad ne tik dainuoja, bet ir rašo muziką, aranžuoja, moko vaikus dainavimo – žodžiu, daro daug dalykų. Visgi kūryba jai įdomesnė negu dainavimas ir visa kita.
Žemyna dirba dainavimo pedagoge Marijampolės meno mokykloje, tik šiuo metu išėjusi dukros auginimo atostogų. Taip pat mokytojauja ir Kauno „Yamaha“ mokykloje. Dirbti prisimena norėjusi dar būdama III kurso studentė, taip ir atėjo į Meno mokyklą, kur dirba nuo 2018 metų. Pati irgi yra baigusi Marijampolės muzikos mokyklą, smuiko specialybę, jos pedagogė – Laimutė Krivickienė. „Nors nesu profesionali smuikininkė, kartais praverčia. Štai neseniai dalyvavau konkurse „Ryga Jazz“, prisiminiau įgūdžius ir pagrojau“, – pasakoja ji.
Įdomiausia – muzikos teorija
Darbas su mokiniais nėra lengvas, reikia daug psichologijos žinių. Pasirodo, vaikai, ypač paaugliai, yra labai susikaustę, turi baimių, nevisavertiškumo, o tai būtina įveikti, nes labai svarbu atsipalaiduoti, ypač dainuojant. Kai mokinys atsipalaiduoja, ir techniniai dalykai pavyksta.
Studijų kokybe VDU Žemyna patenkinta, buvo stiprūs dėstytojai, ypač jos vokalo pedagogė Justė Sakalytė. Pasirodo, dėl jos Žemyna ir pasirinko studijas Kaune. Mąstė ir apie studijas užsienyje, bet pasiliko mūsų šalyje ir visai nesigaili. Pasak jos, pas mus atlikėjams mažiau konkurencijos. O džiazas visose pasaulio šalyse nėra labai populiarus. Žemyna sako, kad jai visgi įdomiausia muzikos teorija: kūrinių aranžavimas, harmonija ir kita, ko reikia, kad galėtum kurti.
Dabar Ž. Krukonytė-Zalcė dar studijuoja magistrantūroje tame pačiame universitete ir taip pat džiazinio dainavimo programoje, nes rinktis kitų nebuvo galimybės. „Nenorėjau atidėti studijų ar rinktis kitą universitetą. Dainavimo studijos – labiau praktinis dalykas, turint gerą pedagogą galima to išmokti ir be universiteto“, – sako Žemyna.
Ruošiasi įrašyti autorinį albumą
Žemyna netrukus rengiasi įrašyti savo albumą, kur skambės jos sukurti kūriniai. Rėmėjų neturi, bet atlikimo teisių organizacija „Agata“ skelbia projektus, kur galima laimėti 20–30 tūkst. eurų finansavimą, taigi pabandys. Aišku, reikės ir savo lėšų pridėti, nes, kaip sako jos vyras, taip pat muzikantas Audrius, muzika – brangus hobis, ypač jei nekomercinė.
Žemyna sakė daranti tai, kas patinka, ir pinigų neskaičiuoja. Jos vyras A. Zalcas baigęs džiazo trimito studijas, groja daugybe pučiamųjų instrumentų: valtorna, saksofonu, trombonu ir kt. Jis muzikuos ir naujame žmonos albume. Pasak Žemynos, jie gerai supranta vienas kitą. Pasirodo, moteris kitaip nė neplanavo – vyras turi būti muzikantas.
Žemynos kuriamos dainos – modernaus soul stiliaus. Sukūrė jau nemažai, bet tokių, kurios jau ištobulintos ir patinka pačiai autorei, yra keturios. „Kartais gali įkvėpti gamta, labai patinka į rašomus tekstus įtraukti gamtos objektus. Sunkiausia būna sukurti tekstą. Man pirmiausia gimsta melodija, kad ir tiesiog prisėdus prie pianino improvizuojant. Nors rašau įvairiai, neturiu kokio šablono, bet retai tekstas gimsta pirma. Kitų autorių rašytais tekstais kurti dainų nedrąsu, nes jei paprašysiu sukurti eiles, o man nepatiks, bus nekas. Taip pat tektų derintis prie rimo, svetimo teksto, tai būtų sudėtinga“, – apie kūrybinius dalykus pasakoja moteris.
Vienintelė angliška daina
O Žemynos dainų tekstai lietuviški. Dabar ji įsitikinusi, kad nereikia kurti angliškai, nes niekam čia nebus įdomu. Pasak kūrėjos, tik lietuvių nevisavertiškumas skatina kurti ne gimtąja kalba. Kai gali savo kalba parašyti ir išleisti tokį albumą, kokių Lietuvoje (tokio muzikos stiliaus) daugiau nėra išleista, tai kurti anglų kalba būtų tiesiog gaila, atrodytų, lyg ne lietuvio kūryba. Lietuviškas tekstas mūsų klausytoją labiau paliečia, o dainuojant anglų kalba priimama jau kitaip. Tiesa, Žemyna užsienyje nedaug koncertuoja, bet jei ir pakviestų, galima juk dainuoti savo kalba – prancūzai, italai taip ir daro, jie niekada nedainuotų angliškai.
Visgi vieną dainą Žemyna yra parašiusi anglų kalba. Naujame albume tai bus vienintelė nelietuviška daina. Ji gimė netikėtai, kai prieš kurį laiką Žemyna dirbo JAV pagal studentų mainų programą „Dirbk ir keliauk“. Istorija verta dėmesio: pasirodo, ji visada prisibijojo rašyti angliškai, o ten buvo pirmas kartas. Pavadinimą „Lietuviškas saulėtekis“ sugalvojo amerikietis, o su juo Žemyna susipažino Marijampolėje. Jis čia vedė meistriškumo pamoką Meno mokykloje, o Žemyna, tada antrakursė, išdrįso prieiti ir pakalbinti gražiai grojusį muzikantą. Tą pačią vasarą ji nuvažiavo į Valstijas dirbti ir jį ten aplankė, va tada ir gimė angliška daina.
Apie tobulybę
Lietuvoje tarp išgarsėjusių dainininkų mažai tokių, kurie baigę dainavimo studijas – dažniausiai visai nesimokę muzikos. Visgi būna, kad akademinis mokslas net sugadina atlikėją, išugdo didelį savikritiškumą, perfekcionizmo siekį, o jei ir asmeninės jo savybės panašios, ta įtampa sustiprėja: imama lyginti save su kitais, bijoma pasirodyti nekaip.
Džiazas, aišku, labiau išlaisvina, o klasikinės muzikos atstovai itin suvaržyti, nejaučia laisvės. Visgi Žemyna dalijasi savo patirtimi apie tai, kad atlikėjui negalima rūpintis, kaip atrodysi, ką apie tave pagalvos, nes tada bijosi žengti kiekvieną žingsnį. Jai yra buvę įvairių nutikimų, kai pamiršo koncerte žodžius ir panašiai, bet visada išsisuka, sugalvoja kažką, nes juk negalima tiesiog sustoti ar apsiverkti scenoje. „Nereikia įsivaizduoti, kad tu toks vienintelis, nepakartojamas, kad visi tik į tave žiūrės. Klausytojai paklauso ir pamiršta, dėl jokios klaidos gyvenimas nesustoja – šį patarimą, kad viskas eina ir praeina, pasimiršta greičiau nei norėtųsi, gavau iš tėčio. Pasak jo, tik nedaugelis klausytojų supranta, kad atlikėjas suklydo. Man tėvas įdiegė šį požiūrį, bet akademijoje ėmė atrodyti kitaip. Visgi baigusi ją galiausiai vėl grįžau prie to, jog nereikia krimstis dėl nepasiektos tobulybės. Nelabai kas ir begali įvertinti, ar buvo tobula. O labiausiai žmonės pastebi ir pajunta atlikėjo emocijas, perteikiamas per kūrinį. Visgi man perteikti emociją kartais atrodo sunkoka, nes atėjus iš akademinio pasaulio ne visada lengva atsipalaiduoti, be to, savikritiškumas ima viršų“, – apie atlikimo subtilybes pasakojo dainininkė ir pedagogė.
Kūrybiškumas per pandemiją
Ž. Krukonytė-Zalcė iki pandemijos turėjo daug koncertų, bet prasidėjus karantinui viskas sustojo. Be to, dvejų metų pertrauką lėmė dar viena priežastis – dukrytės Rusnės gimimas. Dabar pamažu atsiranda galimybių padainuoti ir atlikėja bei kūrėja grįžta į priešpandeminį ritmą. Tiesa, tas grįžimas nėra lengvas. Žemyna pasakojo, kad neseniai nuvykusi į Rygos džiazo konkursą, kuris buvo atidėtas dėl pandemijos, scenoje jautė nerimą, baimę, jaudinosi taip, lyg tai būtų pirmas kartas. Anksčiau scenoje niekada nejautusi jaudulio, Rygoje ji patyrė didelį stresą būtent dėl užsisėdėjimo namie.
Karantino laiką jauna moteris sako nelabai išnaudojusi kūrybai, nes gimus Rusnei ėmė stigti laiko sau. Bet dabar jau galima kažką nuveikti, mergytė paaugusi, o ir įkvėpimas grįžta.
23 metų tapusi mama (o šiais laikais tai nelabai įprasta) Žemyna džiaugiasi, nes viskas dar priešaky. „Vaikas – didelis džiaugsmo ir įkvėpimo šaltinis. Jo gimimas pakeičia gyvenimą ir tave patį. Kitaip imi matyti pasaulį, o tą patirtį ir jausmus sunku su kuo nors palyginti. Tokio gerumo niekur nepatirsi, ant jokios scenos“, – sako jauna mama.
Per karantiną Žemyna labai pasiilgo lankytis koncertuose. Pasak jos, Lietuvos džiaze yra puikių, ypač jaunųjų, atlikėjų, grįžtančių iš užsienio po studijų. Taip pat čia kokybiškai dirba įrašų studijos.
Moteris sako, kad atlikėja Monika Liu, kuri labai patinka ir yra išskirtinė, kadangi dainuoja lietuviškai ir turi savo stilių, yra jai pavyzdys, kad reikia eiti savo keliu: net jei keistai atrodysi, vis tiek surasi savo klausytoją. Svarbiausia jausti malonumą nuo to, ką atlieki. Žemyna prisimena, kad ir ją tėvai gąsdino dėl džiazo pasirinkimo, sakė, bus sunku. „Nemoku apsimetinėti, o niekas ir nepatikėtų, net jei bandyčiau. Negaliu dainuoti to, kas man nepatinka, juk nieko neapgausiu“, – sako ji.
O menas – labai egoistiškas dalykas, jame matyti daug atlikėjo ego. „Čia viskas apie tave, tavo kūrybą, žiūrovų dėmesys – tau. Kartais sunku tai numalšinti, nes iš to ir kyla savikritiškumas. Visgi mene svarbus šis produktyvus egoizmas“, – sako dainininkė ir pedagogė. Artimiausiuose jos planuose – koncertas su Marijampolės pučiamųjų orkestru liepos 24-ąją Šunskuose.