Vienybė težydi

 

Suvalkų koridorius

Sekite mus:

_____________

Skelbimai, sveikinimai, užuojautos

______________

Džiazo dainininkė sako, kad kūryba jai įdomesnė negu dainavimas

Rašyti apie jaunimą apskritai ar išgryninti kažkurios kartos identitetą nėra paprasta, kadangi visos kartos skirtingos, o ir kiekvienas individas taip pat turi išskirtinių bruožų. Kalbėdama su džiazo dainininke ir mokytoja marijampoliete Žemyna KRUKONYTE-ZALCE (25 m.) ne kartą pagalvojau, kad nors mūsų kartas skiria keli dešimtmečiai, kai kurios pažiūros stebėtinai sutampa.

Džiazo dainininkė Žemyna Krukonytė-Zalcė sako, kad atlikėjui labai svarbu perteikti emociją.

Džiazo dainininkė Žemyna Krukonytė-Zalcė sako, kad atlikėjui labai svarbu perteikti emociją. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Dainuoja, rašo muziką, aranžuoja, moko vaikus

Ž. Krukonytė-Zalcė dabar su šeima gyvena Kaune, kur ir baigė studijas Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Baigė džiazo dainavimo programą, o muzika ją lydėjo nuo mažens, nes tėtis – muzikantas. Sako, kad muzika atėjo natūraliai, ir niekada niekuo kitu ji nenorėjo būti. Štai sesė studijavo fotografiją ir ilgokai ieškojo, ką nori veikti. O Žemyna dvejonių dėl muzikos nepatyrė.

Jauna moteris papasakojo, kad ne tik dainuoja, bet ir rašo muziką, aranžuoja, moko vaikus dainavimo – žodžiu, daro daug dalykų. Visgi kūryba jai įdomesnė negu dainavimas ir visa kita.
Žemyna dirba dainavimo pedagoge Marijampolės meno mokykloje, tik šiuo metu išėjusi dukros auginimo atostogų. Taip pat mokytojauja ir Kauno „Yamaha“ mokykloje. Dirbti prisimena norėjusi dar būdama III kurso studentė, taip ir atėjo į Meno mokyklą, kur dirba nuo 2018 metų. Pati irgi yra baigusi Marijampolės muzikos mokyklą, smuiko specialybę, jos pedagogė – Laimutė Krivickienė. „Nors nesu profesionali smuikininkė, kartais praverčia. Štai neseniai dalyvavau konkurse „Ryga Jazz“, prisiminiau įgūdžius ir pagrojau“, – pasakoja ji.

Įdomiausia – muzikos teorija

Darbas su mokiniais nėra lengvas, reikia daug psichologijos žinių. Pasirodo, vaikai, ypač paaugliai, yra labai susikaustę, turi baimių, nevisavertiškumo, o tai būtina įveikti, nes labai svarbu atsipalaiduoti, ypač dainuojant. Kai mokinys atsipalaiduoja, ir techniniai dalykai pavyksta.

 Scenoje Ž. Krukonytė-Zalcė nuo pradžių jautėsi gerai, nebuvo didelio jaudulio.

Scenoje Ž. Krukonytė-Zalcė nuo pradžių jautėsi gerai, nebuvo didelio jaudulio.

Studijų kokybe VDU Žemyna patenkinta, buvo stiprūs dėstytojai, ypač jos vokalo pedagogė Justė Sakalytė. Pasirodo, dėl jos Žemyna ir pasirinko studijas Kaune. Mąstė ir apie studijas užsienyje, bet pasiliko mūsų šalyje ir visai nesigaili. Pasak jos, pas mus atlikėjams mažiau konkurencijos. O džiazas visose pasaulio šalyse nėra labai populiarus. Žemyna sako, kad jai visgi įdomiausia muzikos teorija: kūrinių aranžavimas, harmonija ir kita, ko reikia, kad galėtum kurti.

Dabar Ž. Krukonytė-Zalcė dar studijuoja magistrantūroje tame pačiame universitete ir taip pat džiazinio dainavimo programoje, nes rinktis kitų nebuvo galimybės. „Nenorėjau atidėti studijų ar rinktis kitą universitetą. Dainavimo studijos – labiau praktinis dalykas, turint gerą pedagogą galima to išmokti ir be universiteto“, – sako Žemyna.

Ruošiasi įrašyti autorinį albumą

Žemyna netrukus rengiasi įrašyti savo albumą, kur skambės jos sukurti kūriniai. Rėmėjų neturi, bet atlikimo teisių organizacija „Agata“ skelbia projektus, kur galima laimėti 20–30 tūkst. eurų finansavimą, taigi pabandys. Aišku, reikės ir savo lėšų pridėti, nes, kaip sako jos vyras, taip pat muzikantas Audrius, muzika – brangus hobis, ypač jei nekomercinė.

Žemyna sakė daranti tai, kas patinka, ir pinigų neskaičiuoja. Jos vyras A. Zalcas baigęs džiazo trimito studijas, groja daugybe pučiamųjų instrumentų: valtorna, saksofonu, trombonu ir kt. Jis muzikuos ir naujame žmonos albume. Pasak Žemynos, jie gerai supranta vienas kitą. Pasirodo, moteris kitaip nė neplanavo – vyras turi būti muzikantas.

Žemynos kuriamos dainos – modernaus soul stiliaus. Sukūrė jau nemažai, bet tokių, kurios jau ištobulintos ir patinka pačiai autorei, yra keturios. „Kartais gali įkvėpti gamta, labai patinka į rašomus tekstus įtraukti gamtos objektus. Sunkiausia būna sukurti tekstą. Man pirmiausia gimsta melodija, kad ir tiesiog prisėdus prie pianino improvizuojant. Nors rašau įvairiai, neturiu kokio šablono, bet retai tekstas gimsta pirma. Kitų autorių rašytais tekstais kurti dainų nedrąsu, nes jei paprašysiu sukurti eiles, o man nepatiks, bus nekas. Taip pat tektų derintis prie rimo, svetimo teksto, tai būtų sudėtinga“, – apie kūrybinius dalykus pasakoja moteris.

Vienintelė angliška daina

O Žemynos dainų tekstai lietuviški. Dabar ji įsitikinusi, kad nereikia kurti angliškai, nes niekam čia nebus įdomu. Pasak kūrėjos, tik lietuvių nevisavertiškumas skatina kurti ne gimtąja kalba. Kai gali savo kalba parašyti ir išleisti tokį albumą, kokių Lietuvoje (tokio muzikos stiliaus) daugiau nėra išleista, tai kurti anglų kalba būtų tiesiog gaila, atrodytų, lyg ne lietuvio kūryba. Lietuviškas tekstas mūsų klausytoją labiau paliečia, o dainuojant anglų kalba priimama jau kitaip. Tiesa, Žemyna užsienyje nedaug koncertuoja, bet jei ir pakviestų, galima juk dainuoti savo kalba – prancūzai, italai taip ir daro, jie niekada nedainuotų angliškai.

Visgi vieną dainą Žemyna yra parašiusi anglų kalba. Naujame albume tai bus vienintelė nelietuviška daina. Ji gimė netikėtai, kai prieš kurį laiką Žemyna dirbo JAV pagal studentų mainų programą „Dirbk ir keliauk“. Istorija verta dėmesio: pasirodo, ji visada prisibijojo rašyti angliškai, o ten buvo pirmas kartas. Pavadinimą „Lietuviškas saulėtekis“ sugalvojo amerikietis, o su juo Žemyna susipažino Marijampolėje. Jis čia vedė meistriškumo pamoką Meno mokykloje, o Žemyna, tada antrakursė, išdrįso prieiti ir pakalbinti gražiai grojusį muzikantą. Tą pačią vasarą ji nuvažiavo į Valstijas dirbti ir jį ten aplankė, va tada ir gimė angliška daina.

Apie tobulybę

Lietuvoje tarp išgarsėjusių dainininkų mažai tokių, kurie baigę dainavimo studijas – dažniausiai visai nesimokę muzikos. Visgi būna, kad akademinis mokslas net sugadina atlikėją, išugdo didelį savikritiškumą, perfekcionizmo siekį, o jei ir asmeninės jo savybės panašios, ta įtampa sustiprėja: imama lyginti save su kitais, bijoma pasirodyti nekaip.

Džiazas, aišku, labiau išlaisvina, o klasikinės muzikos atstovai itin suvaržyti, nejaučia laisvės. Visgi Žemyna dalijasi savo patirtimi apie tai, kad atlikėjui negalima rūpintis, kaip atrodysi, ką apie tave pagalvos, nes tada bijosi žengti kiekvieną žingsnį. Jai yra buvę įvairių nutikimų, kai pamiršo koncerte žodžius ir panašiai, bet visada išsisuka, sugalvoja kažką, nes juk negalima tiesiog sustoti ar apsiverkti scenoje. „Nereikia įsivaizduoti, kad tu toks vienintelis, nepakartojamas, kad visi tik į tave žiūrės. Klausytojai paklauso ir pamiršta, dėl jokios klaidos gyvenimas nesustoja – šį patarimą, kad viskas eina ir praeina, pasimiršta greičiau nei norėtųsi, gavau iš tėčio. Pasak jo, tik nedaugelis klausytojų supranta, kad atlikėjas suklydo. Man tėvas įdiegė šį požiūrį, bet akademijoje ėmė atrodyti kitaip. Visgi baigusi ją galiausiai vėl grįžau prie to, jog nereikia krimstis dėl nepasiektos tobulybės. Nelabai kas ir begali įvertinti, ar buvo tobula. O labiausiai žmonės pastebi ir pajunta atlikėjo emocijas, perteikiamas per kūrinį. Visgi man perteikti emociją kartais atrodo sunkoka, nes atėjus iš akademinio pasaulio ne visada lengva atsipalaiduoti, be to, savikritiškumas ima viršų“, – apie atlikimo subtilybes pasakojo dainininkė ir pedagogė.

Kūrybiškumas per pandemiją

Ž. Krukonytė-Zalcė iki pandemijos turėjo daug koncertų, bet prasidėjus karantinui viskas sustojo. Be to, dvejų metų pertrauką lėmė dar viena priežastis – dukrytės Rusnės gimimas. Dabar pamažu atsiranda galimybių padainuoti ir atlikėja bei kūrėja grįžta į priešpandeminį ritmą. Tiesa, tas grįžimas nėra lengvas. Žemyna pasakojo, kad neseniai nuvykusi į Rygos džiazo konkursą, kuris buvo atidėtas dėl pandemijos, scenoje jautė nerimą, baimę, jaudinosi taip, lyg tai būtų pirmas kartas. Anksčiau scenoje niekada nejautusi jaudulio, Rygoje ji patyrė didelį stresą būtent dėl užsisėdėjimo namie.

Karantino laiką jauna moteris sako nelabai išnaudojusi kūrybai, nes gimus Rusnei ėmė stigti laiko sau. Bet dabar jau galima kažką nuveikti, mergytė paaugusi, o ir įkvėpimas grįžta.
23 metų tapusi mama (o šiais laikais tai nelabai įprasta) Žemyna džiaugiasi, nes viskas dar priešaky. „Vaikas – didelis džiaugsmo ir įkvėpimo šaltinis. Jo gimimas pakeičia gyvenimą ir tave patį. Kitaip imi matyti pasaulį, o tą patirtį ir jausmus sunku su kuo nors palyginti. Tokio gerumo niekur nepatirsi, ant jokios scenos“, – sako jauna mama.

Žemyna ir Audrius Zalcai augina dukrytę Rusnę, kuri jiems yra didelis džiaugsmo ir įkvėpimo šaltinis.

Žemyna ir Audrius Zalcai augina dukrytę Rusnę, kuri jiems yra didelis džiaugsmo ir įkvėpimo šaltinis.

Per karantiną Žemyna labai pasiilgo lankytis koncertuose. Pasak jos, Lietuvos džiaze yra puikių, ypač jaunųjų, atlikėjų, grįžtančių iš užsienio po studijų. Taip pat čia kokybiškai dirba įrašų studijos.
Moteris sako, kad atlikėja Monika Liu, kuri labai patinka ir yra išskirtinė, kadangi dainuoja lietuviškai ir turi savo stilių, yra jai pavyzdys, kad reikia eiti savo keliu: net jei keistai atrodysi, vis tiek surasi savo klausytoją. Svarbiausia jausti malonumą nuo to, ką atlieki. Žemyna prisimena, kad ir ją tėvai gąsdino dėl džiazo pasirinkimo, sakė, bus sunku. „Nemoku apsimetinėti, o niekas ir nepatikėtų, net jei bandyčiau. Negaliu dainuoti to, kas man nepatinka, juk nieko neapgausiu“, – sako ji.

O menas – labai egoistiškas dalykas, jame matyti daug atlikėjo ego. „Čia viskas apie tave, tavo kūrybą, žiūrovų dėmesys – tau. Kartais sunku tai numalšinti, nes iš to ir kyla savikritiškumas. Visgi mene svarbus šis produktyvus egoizmas“, – sako dainininkė ir pedagogė. Artimiausiuose jos planuose – koncertas su Marijampolės pučiamųjų orkestru liepos 24-ąją Šunskuose.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis ...
  • Atgaivino tėviškę

    2016-08-29Atgaivino tėviškę
    Maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“ susikūrusios iniciatyvinės grupės, kuri rūpinosi Antano Gustaičio tėviškės sutvarkymu ir atstatymu, entuziastas Vidmantas Kačergis ir šiandien prisimena, kaip prasidėjo jo pažintis su Antano Gustaičio gyvenimo istorija. „1980 metais Obelinėje dalino sklypus kolektyviniams sodams. Gavo sklypą ir mūsų šeima. Apie tai, kad netoliese yra Antano Gustaičio tėviškė, apie jį patį, nieko nežinojome. Tik to sklypo niekam neskyrė. Buvo likę medžiai ir sodas“, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis Vidmantas Kačergis. Tuo metu jis dirbo maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“. 1987 metais, vienos komandiruotės Maskvoje metu, jis susipažino su Alytuje gyvenančiu kolega Vytu Burinsku, kuris kilęs iš Padovinio. Draugystė nenutrūko. V. ...
  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Konstruktorius, brigados generolas Antanas Gustaitis. Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...

 

Galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.