Sakmė apie partizaną Giedrį
Laisvoje Lietuvoje jis augo žaliajame Padovinio kaime, Sūduvos krašte. Darnioje šeimoje globojamas šešių sesučių.
Į taikų ir laimingą kraštą įsiveržė nuožmieji priešai bolševikai. Ir prasidėjo taikių lietuvių tremtys ir žudynės. Viena sesučių su vaikeliu pateko į žiaurią tremtį Sibiro krašte – jos vyras buvo mokytojas. Pokariu, vos prasidėjus tautos ginkluotai kovai su okupantu, Jonas Lapata priklausė partizanų Tauro apygardos rinktinei. Jo slapyvardis – Giedris. O priešai jį Eglės slapyvardžiu žymėjo. Artėjo 1948-ųjų Vasario 16-oji – diena, brangiausia kiekvienam lietuviui. Kovos draugai nusprendė ją paminėti iškeldami Trispalvę. Jonas ryžosi iškelti ją virš aukšto Marijampolės cukraus fabriko kamino. Jis atsisveikino su vyrais ir dingo naktyje.
…Koks aukštas kaminas, baugu žiūrėti. O geležinės lipimo kabės ir slidžios, ir degina šalčiu. Nuo įtampos pavargsta rankos, dreba kojos… Bet vėliava – šventa Trispalvė – prie jo širdies suteikia stebuklingų jėgų. Ir jis, pasiekęs viršų, ją iškelia virš kamino aukštybės. Plazdena vėjyje Trispalvė – ir jaučia jis tarsi palaimą: plazdena vėliava, byloja apie laisvės siekį nenumaldomą, apie tautos artėjančią per kraujo jūrą laisvę…
Deja, nebūna pergalių be kruvinų aukų. Narsuolis Giedris buvo priešų pastebėtas ir sužeistas. Kruvinomis brydėmis sniege jį priešai vijosi ir žuvo partizanas, nepasidavęs, sviesdamas granatą. Beržai ir Padovinio pušys šlama sakmę gražią apie narsuolį partizaną Giedrį, ir gėrisi jo žygdarbiu laisva tauta.
Ypatingą dieną – pagarba kraštiečiui
Šį gražų rašinį redakcijai atsiuntė buvęs tremtinys Algimantas Lelešius, skirdamas jį 100-osioms partizano Jono Lapatos-Giedrio gimimo metinėms. Neužmirštas kovotojo už Lietuvos laisvę atminimas ir jo gimtinėje.
Minint Lietuvos valstybės dieną Narte vykusiame renginyje buvo daug gražių dalykų. Po šv. Mišių Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje bendruomenės namuose vyko Vidos Asijavičienės surengta stilizuotų tautinių rūbų paroda, koncertavo moterų ansamblis „Šarma“. O vienas pagrindinių akcentų – 1922 metais Padovinio kaime gimusio ir tragiškai žuvusio Jono Lapatos, kurio slapyvardis partizanų būryje – Giedris, jubiliejaus paminėjimas.
Su meile sukurta dekoracija priminė kelią, kuriuo partizanas slapčiomis, nešdamasis Lietuvos vėliavą, ėjo į Cukraus fabriką ir įvykdęs sunkiai suvokiamą užduotį grįžo, jau aplaistydamas šį kelią savo krauju ir žuvo Narte… Buvo pasakyta daug prasmingų, jautrių žodžių apie šį dar labai jauno, bet labai sąmoningo, patriotiško žmogaus žygdarbį.
Renginį ruošiant aktyviai dalyvavo J. Lapatos sūnėnai Vytas ir Romas Miliauskai, dukterėčia Stasė Lietuvninkaitė, Narto kaimo bendruomenė. Vytas Miliauskas ne tik pasidalijo prisiminimais, bet ir pristatė savo knygą „Beržų godos“, ją dovanojo. „Ši knyga – tai Sūduvos krašto lygumų darbščios, nuoširdžios, inteligentiškos Onos ir Jono Lapatų šeimos atžalų prisiminimai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai palietė visus išvardintus (XX a.) Lietuvos kelio laikotarpius. (…) Tikiuosi, kad šie prisiminimai tarp giminių, artimų draugų, kaimynų paskatins glaudesnį bendravimą ten, kur jis prigesęs, atsiras daugiau santarvės ten, kur atsirado menki nesusipratimai. Esu įsitikinęs, kad būtina puoselėti atminties kultūrą, nes tai yra vienas kertinių mūsų besivystančios visuomenės ateities garantų“. Tai keletas sakinių iš knygos, kurioje nemažai kalbama ir apie partizaną Joną Lapatą-Giedrį.
Panašias mintis jau po renginio išsakė ir viena aktyviausių organizatorių Vida Asijavičienė. „Džiaugiuosi, kad susirinko tiek žmonių, kad tikrai gražiai paminėjome savo kraštietį. Mano atmintyje dar daug gyvų pasakojimų, žmonių prisiminimų. Ir man tikrai ne tas pats, kaip šis kaimas (ir kaimas plačiąja prasme) gyvens ateityje. Turiu vilties ir labai norėčiau, kad lietuvis pasisveikintų su praeinančiu žmogumi, kad persižegnotų, praeidamas pro kaimo kryžių, kad per Vėlines uždegtų žvakelę ant bevardžio kapo, kad laidotuvėse iš tiesų atiduotų pagarbą mirusiajam… Ir kad nebūtų abejingas – nebijotų iškelti Trispalvę prie savo namų“.
Lina VOLUNGYTĖ