Pokalbį su atostogų iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) į Ąžuolų Būdą sugrįžusia Estela Aleknavičiūte pradėjome nuo netikėto prisipažinimo: „Aš visada buvau „plaukiojanti“, tai man labai tiko ir viskas atrodė paprasta. Kitaip, aišku, mano tą „plaukiojimą“ vertina mama. Ji svajojo, kad būčiau gydytoja, bet mano norai buvo kitokie“.
Apie tai, kaip kelias nuo Suvalkijos miškų nusidriekė iki piečiausio Afrikos taško, su kokiais iššūkiais tenka susidurti šalyje, kur susitinka Indijos ir Atlanto vandenynai, kaip sekasi skintis kelią svajonės link, ir kalbamės su Estela.
Per tris mėnesius išmoko latvių kalbą
Estelos istorija – įkvepiantis pavyzdys, kad jaunatviškas entuziazmas ir kūrybiškumas atveria kelius svajonėms ir siekiams realizuoti.
Besimokydama Kazlų Rūdos pagrindinėje mokykloje Estela mokėsi ir muzikos – griežė smuiku, lavino balsą. Sekėsi puikiai, bet jaunam žmogui visada norisi iššūkių, o jiems paskatino vienos garsios Latvijos operos solistės patarimas mokytis dainavimo ir pasiūlymas atvažiuoti į Rygą.
– Man buvo 15 metų, balsas jau buvo susiformavęs, pasiūlymas – viliojantis, taip ir pakėliau sparnus tolyn nuo namų, – skrydį prieš 6-erius metus prisimena Estela. – Prieš išvažiuodama savarankiškai išmokau rusiškai, manydama, kad šia kalba teks bendrauti koledže. Deja, tai negelbėjo – visos paskaitos vyko latviškai! Dėstytojai net nebuvo informuoti, kad mokysis užsienietė. Iš pirmo dalyko – filosofijos – gavau dvejetą. Norėdama išlikti, direktoriaus paliepimu, privalėjau per pusę metų išmokti latvių kalbą. Daug gelbėjo studentai, o ypač vokalo mokytoja Natalija Kozlova. Ačiū ir garsiam režisieriui Modriui Tenisonui, kuris priėmė gyventi ir visus studijų metus globojo. Ir aš stengiausi – per tris mėnesius kalbėjau ir rašiau latviškai, o po ketverių metų laisvai išlaikiau valstybinį latvių kalbos egzaminą.
„Vaikystėj sakydavau, kad gyvensiu Afrikoje“
– Kai iš Rygos sugrįžau į tėviškę ir įsidarbinau Kardokų gamtos mokykloje muzikos mokytoja, supratau, jog esu teisingame kelyje. Kartu suvokiau, kad norint mokyti kitus, būtina pačiai pastovėti scenoje. Apie galimybę mokytis solinio dainavimo Pietų Afrikos Respublikoje sužinojau 2020-aisiais ir kitų metų vasarį jau buvau ten, pirmą kartą palydėta mamos, kuri turėjo pamatyti, kokia ta nežinoma žemė, paviliojusi jos mergaitę, – pasakoja Estela.
Prieš prasidedant mokslams Keiptauno universiteto Muzikos katedroje reikėjo išlaikyti anglų kalbos egzaminą tarptautiniu lygiu. PAR reikėjo kelių mėnesių, kad bendramoksliai pradėtų bendrauti su europiete. Kaip vėliau paaiškėjo – jie tiesiog skaisčiaveidės geltonplaukės prisibijojo, nors universitete po lygiai yra ir baltaodžių, ir juodaodžių. Kita vertus, buvo antra kovido banga, visi laikėsi atstumo, dėvėjo kaukes, nebuvo susibūrimų.
Pamažu įsiliejusi į anglakalbę studentų bendruomenę Estela domisi ir kitomis nacionalinėmis kalbomis, o jų PAR iš viso vienuolika. Lengviau sekasi įsiminti ir pakartoti zulu žodžius, mat ši kalba – gimtoji draugo ir scenos partnerio Rubeno Mbonambi (Reuben Rhuu Mbonambi).
– Į porą mudu suvedė pianino profesorė. Pusę metų mudu nė karto nesusitikome, nors vaikščiojome tais pačiais koridoriais, mokėmės pas tuos pačius dėstytojus. Rubenas – bosas, turintis reto grožio balsą, jo gali klausyti ir klausyti, – šypsodamasi pasakoja Estela.
Ir tai ne vien draugiškas pagyrimas. R. Mbonambi dainavimas sužavėjo ir šiemet Jūrmaloje (Latvija) vykusio Hanso Gaboro Belvedere konkurso komisiją – tarp jame dalyvavusių 900 operos solistų Rubenui atiteko trečia vieta.
Iš vakarinės PAR pakrantės kilusio vaikino šeimoje profesionalių dainininkų, kaip, beje, ir Estelos šeimoje, nėra. Pastoriaus sūnus nuo mažens giedojo bažnytiniame chore, bet jo tėvai nemanė, kad muzika yra profesija. Tėvų paskatintas Rubenas buvo pasirinkęs rinkodaros studijas, įgijo bakalauro diplomą, bet visgi nugalėjo muzika ir viską metęs išvažiavo į Keiptauną mokytis Muzikos akademijoje.
Kurse, kuriame Estela mokosi operos dainavimo, mokosi tik aštuoni studentai, kuriems dėstytojai skiria daug dėmesio. Vieni kitiems padeda, paskatina ir studentai.
– Deja, tobulėti galimybės menkos, o konkurencija, kaip ir Lietuvoje, didelė, – pastebi Estela, neslėpdama, kad būtent tai ir lems, ar dar po dvejų metų Keiptauno universitete lietuvaitė liks tolimoje šalyje. – Ten – žemė, kur norėčiau grįžti po karjeros, ten – tikras rojus žemėje. Tinka man ir kultūra, ir žmonės.
Džiaugiasi pabėgę nuo Afrikos žiemos
Estelos ir Rubeno svajonėse – Europa, koncertai Austrijoje, Vokietijoje. Gražiai derantys balsai – jo bosas, jos dramatinis sopranas – nepalieka abejingų. Dainuoja anglų, italų, ispanų, prancūzų, čekų ir rusų kalbomis. Visas jas Estela sako suprantanti, nes atlikėjui labai svarbu įsijausti ne tik į muziką, bet ir į tekstą, ypač suprasti originalią operos kalbą. Merginos ateities planuose – išmokti ir zulu kalbą, kuria taip pat norėtų dainuoti kartu su Rubenu.
– Jis irgi mokosi lietuviškai. Pirmą kartą dainą „Tu ateik į pasimatymą“ mudu lietuviškai uždainavome užkopę į pačią aukščiausią Keiptauno vietą, – prisiminusi juokiasi Estela. – Šiaip repertuarą deriname pagal tai, ką nori girdėti koncerto organizatoriai – operų arijų, šiuolaikiškų dainų ar ir to, ir to. Esame lankstūs ir dainuoti norime kuo daugiau. Šiltai buvome sutikti Druskininkuose, liepos 17-ąją koncertuosime Maljorkoje (Ispanija).
Rubenas pirmą kartą Europoje. Lietuvoje jam labai gražu, ypač didelį įspūdį paliko miškų žaluma. Patiko ir Baltijos jūra, ir Vištyčio bei Dusios ežerai.
Abu labai džiaugiasi, kad iš Afrikos žiemos pabėgo į vasarą, o jūros vanduo netgi šiltesnis, nei Atlanto vandenyno, į kurio vandenį įbridę 30-čiai minučių (net ir žiemą!) dainininkai grūdina balsą.
Svajonėse – Europos scenos
– Mes mokomės vienas iš kito. Koncertuose vienas kitą papildome, o repeticijose vienas klausome, o kitas komentuojame, pasakome, kas negerai, nejausdami konkurencijos, o priešingai – paskatindami tobulėti, – sako Rubenas.
– Kūrinyje galiu būti visokia, o gyvenime esu ugnis. Rubenas nebuvo pratęs prie mano tiesumo, nes PAR žmonės bijo sakyti tiesą į akis, nenori veltis į diskusijas, bijo reikšti savo nuomonę. Dabar jau ir Rubenas man pasako, kas negerai, – atviras draugo pastabas vertina Estela.
Abu turi numylėtinius operos dainininkus. Rubeno favoritas – italų dainininkas Feručio Furlanetto, o išsvajotasis vaidmuo – žaismingasis Dulkamara G. Donisečio operoje „Meilės eliksyras“. Estelai imponuoja Mirela Freni, Rene Fleming, iš kurių gali daug ko pasimokyti, o atlikti svajoja Violetos vaidmenį garsiojoje Dž. Verdžio „Traviatoje“, norėtų būti ir Grafiene V. A. Mocarto operoje „Figaro vedybos“.
– Renkantis atlikėjus žiūrima ne tik į balsą, bet ir į išvaizdą, – atvirai sako žavioji lietuvaitė. – Rubenui pasisekė, kad jis aukštas ir lieknas, o man, kaip ir daugeliui moterų, tenka ir dietos laikytis, kad patikčiau žiūrovams. Visgi už visus iššūkius esu dėkinga, nes jie suteikia emocinę brandą.
Estela neslepia, kad į Lietuvą iš PAR parskrido su šešiais lagaminais, pilnais sceninių rūbų. Aišku, daugiausia jos pačios.
– Todėl, kad vyrui paprasčiau – scenoje jis privalo vilkėti kostiumą. Jo spalva ne taip svarbi – juodas, raudonas. Svarbu – balti marškiniai ilgomis rankovėmis su sąsagomis ir būtinai odiniai batai. O moteris solistė scenoje žiūrovus pakerėti turi ne tik balsu, bet, sakyčiau, netgi pirmiausia – suknele. Tačiau pagal taisykles ji negali būti trumpesnė nei žemiau kelių. Spalva priklauso nuo koncerto laiko: vakare – juoda, raudona, dieną – geltona. Beje, kiekvienam koncertui privaloma turėti dvi sukneles. Būtina mūvėti pėdkelnes, avėti uždarus batus. Plaukus sušukuoti taip, kad jie nekristų ant veido, lūpas nudažyti ryškiai raudonai, akių makiažas taip pat turi būti ryškus, – apie atsakingą pasiruošimą koncertams pasakoja Estela.
* * *
Iš tolių toliausių, kad ir kur benukeliautų, tikėkimės, Estela visada sugrįš į Lietuvą, nes čia jos namai, kur laukia mama, seneliai ir numylėtinė kalytė Rosalita, kur gimė pačios drąsiausios svajonės – užkariauti pasaulį. Palinkėkime jai sėkmės.