Šiais laikais rasti darbuotoją, kuris daugiau kaip dvi dešimtis metų dirba vienoje įmonėje – ko gero, nėra dažnas atvejis. Teko malonumas tokią „išimtį“ pakalbinti – tai Kęstutis Košuba, 21-us metus dirbantis UAB „Mantinga“. Pradėjęs nuo budinčio mechaniko pareigų, vėliau tapo technikos direktoriumi. Šiuo metu Kęstutis – plėtros projektų grupės techninės dalies vadovas.
Kuklusis pašnekovas mūsų susitikimo metu net neužsiminė apie svarbų profesinės karjeros įvykį – už antrosios „Mantinga“ gamyklos pirmojo plėtros etapo sėkmingą įgyvendinimą Kauno pramonės ir amatų rūmai Kęstutį Košubą ir du jo kolegas apdovanojo „Darbo žvaigždės“ medaliais, o tai nėra dažnas įvykis pramonės srityje. Bet šį kartą kalbėjomės beveik „nedarbinėmis“ temomis.
Kęstučio rankose – prancūziškas 1886/93 metų „Lebel“ sistemos karabino durtuvas. Prancūzai liaudiškai juos vadindavo moters vardu „Rozali“, o vokiečiai – pašiepiamai: „mezgimo virbalais“.
Kelionių nekolekcionuoja, bet…
Įžengus į Kęstučio darbo kabinetą, pirmiausia į akis krito du dalykai: daugybė (kaip mums atrodė) rašiklių ir konferencijų bei parodų dalyvio kortelių. Buvome iš anksto girdėję, kad pašnekovo aistra – kolekcionuoti įvairius dalykus. Na, ne tiek jau įvairius, kaip paaiškėjo vėliau. Dėl rašiklių – jis net ranka moja: „Ai, čia tik vos vos, dabar jau išdalinu kolegoms, nekaupiu“. O dėl įvairiomis kalbomis išrašytų kortelių – tik šypsosi: tegul būna, negi išmesi? Bet tai buvo akstinas paklausti, ar visas pasaulis aplankytas, važinėjant į parodas?
– Liko kokios keturios šalys Europoje, kuriose nebuvau – Moldova, Airija, Monakas ir Islandija. Lankytasi ir Kinijoje. Daug kur pasaulyje vyksta kepimo įrangos, logistikos, pakavimo parodos, bet į visas nuvykti neįmanoma, atsirenkam, kur gali būti vertinga, – pokalbį apie keliones pradeda Kęstutis.
Vis dėlto kelionių jis nekolekcionuoja – jomis (ypač tomis, atostoginėmis) tiesiog mėgaujasi! Štai kad ir paviršinis nardymas Egipte – sako, tai jau tapo pomėgiu. O kartais kelionės įdomios būna tuo, kad iš jų parsiveži kokį „kitokesnį“ dalyką savo kolekcijai. Taip iš Lenkijos ir iš Norvegijos parkeliavo durtuvai, iš Kinijos – puodelis arbatai ir t. t. Bet pagrindinė Košubų šeimos kolekcija – knygos.
Nuo vaikiškų – iki enciklopedijų
Paklaustas, ar vaikystėje pajuto norą ką nors kolekcionuoti, Kęstutis sako, kad tada rinko vaikiškas knygas, vėliau ėmėsi klasikos. Knygų skaičius vis augo, o kai vedė, tai jų padaugėjo gal dvigubai, nes žmona Liuda, pasirodo, taip pat jų mėgėja ir skaitytoja. Taigi jų namuose vis prireikdavo naujų knygų spintų.
Kęstutis dalyvauja įvairiose feisbuko grupėse, kuriose keičiamasi knygomis. Paklaustas, kokią knygą pirko pastaruoju metu, pašnekovas sakė, kad užsisakė ir jau laukia dviejų leidinių iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Šiomis dienomis jį jau pasiekė Čikagoje 1984 m. išleista Juozo Daumanto (slapyvardis Lukša) knyga „Partizanai“. Apskritai rezistencijos, tremties temos jam labai artimos ir įdomios, ir apmaudu, kad jos nepelnytai užmirštamos. Juk tų, siaubus iškentėjusiųjų, tautiečių dėka Lietuva galėjo turėti ateitį, išlikome homogeniška tauta. O viena emociškai sunkiausių knygų, kurias teko pastaruoju metu skaityti – partizano Jono Kadžionio-Bėdos „Per skausmo pelkes“. Iki šiol Kęstutis stebisi, kiek stiprus gali būti žmogus.
Paklaustas, ar mėgsta skaityti kiek lengvesnio turinio knygas, Kęstutis paminėjo, jog labai mėgsta ir fantastiką – štai Andžėjaus Sapkovskio knygų serija „Raganius“: septynias knygas tiesiog „suvalgai“, koks įdomumas! O štai žmona Liuda, medikė, labai mėgsta detektyvus.
Paklaustas, ar šeima nemėgsta skaityti internetinių knygų, pašnekovas prisipažino, kad skaito ir e-knygas. Bet popierinė, sako, yra „tikresnė“, ir jei anksčiau pagalvodavęs, kad internetas pražudys popierinę spaudą, tai dabar mato, kad ji tikrai neišnyks.
Enciklopedijos – knygos „ne skaitymui“
Kęstutis didžiuojasi Nepriklausomos Lietuvos laikais išleista Vaclovo Biržiškos redaguota „Lietuviškąja enciklopedija“ (9 tomai, dalis jų iš Vilkaviškio vyskupijos bibliotekos). Išeivijos leidėjo Juozo Kapočiaus išleista vadinamoji Bostono enciklopedija („Lietuvių enciklopedija“), pasak K. Košubos, buvo kuriama kaip išeivijos inteligentijos dovana atgimsiančiai Lietuvai (dalis tomų yra iš daktaro K. Bobelio bibliotekos). Tai didžiausias XX a. lietuvių išeivijos išleistas enciklopedinis leidinys. Ir jis tai turi! Taip pat, kaip ir visas kitas, sovietiniais laikais ir atgavus Nepriklausomybę, išleistas enciklopedijas.
Kol kas trūksta keleto knygų, kad būtų pilna Lituanistinės bibliotekos kolekcija.
– Bet gausiu tas knygas, – įsitikinęs pašnekovas.
Vyresnei kartai gerai žinoma knygų serija „Drąsiųjų keliai“ (166 knygos) – jau surinkta. Ir tai dar ne viskas. Paklaustas, ar teko kada skaičiuoti, kiek knygų yra namuose, Kęstutis sakė iš pradžių skaičiavęs, o paskui jau numojo ranka – neverta. Ir, ko gero, nusipirko dar vieną knygų spintą. Nes knygų namuose vis daugėja.
„Cukreliai“, puodeliai ir durtuvai
Kęstutis „cukrelių“ (na, tokių, kur kavinėse prie kavos gauname) turi taip pat visą kolekciją, bet kolekcija to nevadina, greičiau – tik žaidimu. Kai dar buvo mažas sūnus Andrius, tėčiui paklausus, ką parvežti lauktuvių, vis sakydavo: „cukrelių“. Netrukus tėvai tapo šio sūnaus žaidimo įkaitais. Netrukus „užsikabino“ ir kolegos – žinojo, kad kur bevažiuotų, Kęstučiui reikia parvežti „cukrelių“. Sūnui po kokių metų visa tai nusibodo, bet įprotis, žinome, dalykas rimtas – tie „cukreliai“ vis dar atkeliauja į Košubų namus. Vienetais pakelių neskaičiuoja, bet kažkada pasvėrė – susidarė apie 16 kilogramų! Sako, kai visai nusibos, bus galima virti uogienę.
Dar viena (ne itin didelė, bet daili) kolekcija – arbatos puodeliai. Juos Kęstutis parsiveža iš kitų šalių. Stengiasi rinktis įdomesnius, gražesnius. Štai jo rankose – parsivežtas iš Šanchajaus. Lentynėlėse vietos dar yra, tad kolekcija, sako pašnekovas, didės.
Paklaustas, ar mėgsta gerti iš šių puodelių, atsako neigiamai – jis turi savo kavos puodelį. Tokį visai paprastą – „Luminarc“– sesers prieš gabalą metų dovanotą. Jų rastume turbūt dažnuose namuose. Šis puodelis Kęstučiui geriausias, kava jame skaniausia. Gal ją dar „paskanina“ ir sentimentai – juk dovana, o ir pavyko išsaugoti nesudužusį tiek metų. Darbe kavą geria iš metalinio puodelio – kaip tikras technikas!
Dar viena Kęstučio aistra – durtuvai (naudojami ant šaunamojo ginklo). Nors jų turi palyginti nedaug (12), bet visi jie įdomūs, skirtingi, dekoratyvūs, su istorija.
– Tai nepigus malonumas, – prisipažįsta pašnekovas. – Kai pamatai, jog tai daro neigiamą įtaką šeimos biudžetui, nustoji kolekcionuoti.
Durtuvus Kęstutis perka ir aukcionuose, ir lankydamasis užsienyje. Štai amerikietišką durtuvą pirko Norvegijoje, vokišką – Lenkijoje, o dekoratyviausias iš turimų yra austriškas.
…ir apie Duoną
Nors pokalbis vyko apie įdomius ir vertybinius dalykus, kurie randa vietą Košubų namuose, pats Kęstutis to nesureikšmina. Ir, sako, ne visą laiką skiria vien knygoms ir jų skaitymui.
– Kaip ir daugelis mano amžiaus vyrų, pamėgau barbekiu gaminimo meną. Turime daug tam reikalingos įrangos. Ši maisto kultūros atšaka ir gaminimo būdas reikalauja daug laiko, tikslumo ir žinių, susijusių ne tik su mėsa, bet ir su mediena – tai vienas iš trijų svarbiausių komponentų barbekiu srityje (žinoma, be kokybiškos mėsos pasirinkimo ir gero padažo)“, – „skani“ tema gimė bebaigiant pokalbį su Kęstučiu.
O pats gražiausias sakinys nuskambėjo susitikimo pabaigoje. Ir jis buvo apie duoną. Nors Kęstučio pareigos „Mantingoje“ ir techninės krypties, nors jis ceche duonos nekepa, bet įdeda daug patirties, darbo, kad įmonėje gaminama duona būtų skani ir tikrai gera. Sako, žinios apie duoną yra begalinės kaip pasaulis. Šį žodį reikėtų rašyti didžiąja raide. „Duona – koks tai gylis ir platumas!“, – jau beveik mums atsisveikinant „atrakino“ be galo svarbią šiuo sudėtingu laikotarpiu temą Kęstutis Košuba.