Pamatysime, ar bet ko ir bet kaip šiame mieste daryti negalima
Praėjusiųjų metų rudenį rašėme apie Marijampolės Gedimino gatvę, kurios 14-uoju numeriu pažymėto pastato fasado remontas „pasižymėjo“ granito plokštėmis ir išdidintais langais. Į tokį fasado sugadinimą sureagavo ne tik gyventojai, bet ir atsakingi pareigūnai bei specialistai. Statytojas Giedrius Vyšniauskas buvo įpareigotas savo lėšomis išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis, pašalinti atliktus paprastojo remonto darbus, kuriais buvo pakeista viešojo pastato – įstaigos, esančios Marijampolėje Gedimino g. 14, išvaizda.
Gera sugrįžti į tėviškę
Kiekvieną vasarą (išimtis buvo tik karantino metas) Liubavas (Kalvarijos sav.) sukviečia šioje seniūnijoje gyvenančius, iš jos kilusius ir širdimi visada esančius šio jaukaus kampelio dalimi sugrįžti į tėviškę, susitikti su jaunystės draugais, kaimynais, pasidžiaugti bendryste ir gyvenimu.
Atsisveikinimo su mokykla iškilmėms abiturientai neišlaidavo
Ypatinga nuotaika – džiaugsmas ir nerimas sklandė praėjusią savaitę Marijampolės gimnazijose. Už nugaros – dvylika metų, o prieš akis – atsisveikinimo iškilmės, džiaugsmas laikant rankose brandos atestatus, suteikiančius kelialapius į kitą gyvenimo etapą ir jaudulys, kas laukia už naujai atsiveriančių durų.
Šeštadienį į paskutinę mokyklinę šventę Marijampolės kultūros centre rinkosi miesto gimnazijų – Sūduvos ir Rygiškių Jono – abiturientai. Paklausti, kaip ruošėsi atestatų įteikimo iškilmėms, merginos ir vaikinai buvo atviri – svarbiausia buvo išlaikyti egzaminus, nes net ir pats gražiausias rūbas neatpirktų nesėkmės. Mažai kuris ruoštis pradėjo dar prieš brandos egzaminų sesiją. Daugelis jaunų žmonių susimąstė apie tvarų naudojimą ir išsitraukė iš spintų turėtus gražiausius rūbus, priderino prie jų stilingus aksesuarus. Daugiau išlaidauta buvo ruošiantis Šimtadieniui – tada ir sukneles, kostiumus naujus pirko, ir į grožio specialistus – kirpėjus, visažistus – pagalbos kreipėsi. Ruošdamiesi išleistuvėms daugelis pasitikėjo draugų nuomone, įsiklausė į mamų, tėčių patarimus ir patys priėmė galutinius sprendimus, nes tai – jų šventė.
Gilė – daug dėmesio reikalaujanti „vengrė“
Apie vengrų vižlų veislės šunį marijampolietė Gabrielė Jančauskienė sako galvojusi ne vienerius metus. Paklausta, kodėl būtent ši veislė sudomino, Gabrielė neslepia, kad abu su vyru Pauliumi yra labai aktyvūs, energingi, keliaujantys, todėl ir šuns norėjo tokio, kuris nebūtų tingus, o aktyvus, sportiškas ir su šeimininkais bendraujantis.
