Žinia, kad rezidencijoje „Grįžulo ratai“ vėl nauja paroda, nelabai ir benustebinsi: tie, kas domisi, yra ten buvęs, žino, kad ekspozicijos tiek viduje, tiek lauko galerijoje keičiasi nuosekliai. Pastaruoju metu (po pandemijos) viena kitą keičia Šakių krašto kūrėjų ekspozicijos.
Tai – lyg du pasauliai po tuo pačiu dangumi. Abu iš pirmo žvilgsnio tarsi skirtingi: moteriška, jautri, tarsi sakmę sekanti Lolitos Rūgytės tapyba ir santūri, briaunuota, kampuota Egidijaus Šimatonio keramika. Tačiau ir viena, ir kita, kaip atidaryme pripažins autoriai (o jiems paantrins pasveikinti atvykę kolegos), yra kilę iš tų pačių gilumų, semta iš tų pačių šaltinių. Šios žemės, jos amžinumo ir nuolatinio kitimo, iš gamtos pačia plačiausia prasme. Ir iš paties žmogaus jausmų ir proto simbiozės… Įspūdžio, kuris įkrinta ir tik po ilgo laiko gali virsti potėpiu, spalva ar detale – arba aštrių briaunų paslaptingų ženklų simfonija keramikos plokštėje…
E. Šimatonis buvo pavadintas ir „vaikščiojančia keramikos enciklopedija“, ir „pačiu paslaptingiausiu“ keramiku… Iš tiesų – ėmus ieškoti informacijos nelabai daug apie E. Šimatonio kūrybą ir patį autorių surasi. Nors yra ir studentams dėstęs, ir daugybę dalykų (taip pat technologinių) išbandęs ir atradęs. Ir parodose dalyvauta, ir viešose erdvėse darbų yra – beje, Marijampolėje taip pat. Propaguoja menų sąveikos idėjas, rengia simpoziumus, didelę įtaką šiam autoriui daro rytų kultūros, propaguoja rytų kovos menus… Domina daug kas.
Lauko galerijos languose eksponuojama jo plokščioji keramika, leidžianti naudoti įvairius meno metodus, čia su keramika susipina ir grafika, ir tapyba, ir… nemažai paslapties. „Kiekviename dalyke yra paslapties – kaip be šito? Keramikas apskritai iki pat galo nežino, koks bus jo kūrinys: daug dalykų įvyksta degimo krosnyje. Juos tarsi numatai – bet niekada nenumatysi visko. Aš tai vadinu kontroliuojamo atsitiktinumo principu. Dirbant labai svarbu susikaupimas, pagarba keramikai, estetikai – labai svarbu, kad būtų gerbiama meistrystė, amatas. Pastaruoju metu apie meną daug kalbama, aiškinama – o pats kūrinys lieka kažkur… Taip neturėtų būti.“ Nors gimęs Kaune, autorius sakė pagal vidinę jauseną, ko gero, esantis kaimietis: jam svarbu susikaupti, įsiklausyti, o ne sukelti įvykį.
L. Rūgytė ir jos tapyba seniai ir plačiai žinoma. Šakiuose gimusi, po studijų į gimtinę sugrįžusi tapytoja Meno mokykloje daugybę metų moksleiviams stengiasi atskleisti meno paslaptis – ir džiaugiasi, kad nemažai jų pasirinko kūrėjo kelią. 1994 metais baigė Vilniaus dailės akademiją – ir nuo tada prasidėjo jos aktyvus kūrybos laikas. Apie tai liudija vidutiniškai kas porą metų surengiamos autorinės parodos (ne vien Lietuvoje), daugybė grupinių parodų, taip pat kone kasmetis dalyvavimas tarptautiniuose pleneruose.
„Grįžulo ratuose“ (keliose erdvėse) eksponuojamuose kūriniuose – ir šių vyksmų atgarsiai. Kaip sakė autorė, „kiekvienas paveikslas – atskira istorija. Turi atsirasti, kilti kažkas labai stipraus mano viduje – ir tada gimsta paveikslas. Netapau šiaip sau – todėl galėčiau papasakoti apie kiekvieną. Esu buvusi Ukrainoje, tapiau tų įspūdžių pagauta – o kai išgirdau tą baisią žinią, mane taip sukrėtė… Dar nežinau, kaip tai išreikšiu.“ Lolita yra tapiusi urbanistinių paveikslų, abstrakcijų, tačiau sako, kad vis labiau traukia tai, kas yra aplink, šioje mūsų žemėje. Senieji apleisti dvarai, peizažai, kuriuose vis dažniau atsiranda figūrų, bėgant laikui vis dažniau atgimsta kažkada seniai patirti įspūdžiai. „Tapytoja apmąsto būtį, gyvenimo prasmę, gamtą ir žmogiškąsias peripetijas, atveria menininko sielos, džiaugsmo ir liūdesio paslaptis“, – taip šakietės kūrybą yra įvertinęs dailininkas Alfonsas Šuliauskas.
Dar viena Sūduvos metams skirta solidžia paroda pasidžiaugė jos organizatorius Vitas Daniliauskas, Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Onutė Surdokienė, kolegos. O iš karto po atidarymo autorių jau laukė tradicinis Šakiuose organizuojamas pleneras „Kalbanti žemė“.
Nijolė LINIONIENĖ