Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje atidaryta dailininkės Marijonos Sinkevičienės projekto „Prikelta į būtį“ trečiosios dalies, pavadintos „Laiškai“, tekstilės darbų paroda.

Tekstilės darbuose „Laiškai“ M. Sinkevičienė siekia atkreipti dėmesį į tai, kokie svarbūs ranka rašyti laiškai.

Savo parodas dailininkė yra rengusi Indijoje, Graikijoje, Estijoje, Latvijoje ir kai kuriuose mūsų šalies miestuose. Šįkart savo kūrinius pristatė ir Marijampolėje. Ši paroda – trečioji tęstinio projekto „Prikelta į būtį“ dalis. Iš viso projekte yra trys dalys: „Prikelta į būtį“, „Atmintis“ ir „Laiškai“.

Tekstilės kūrinių kolekciją sudaro fototekstilės, gobeleno ir siuvinėjimo technika sukurti darbai. Šiame cikle šiuolaikinės technologijos naudojamos kartu su klasikinėmis tekstilės technikomis. O pagrindinis tekstilės darbų „Laiškai“ sumanymas – ranka rašyto laiško svarba ir reikšmė. Kolekcijos darbai simbolizuoja laiško kelionę per žmogaus gyvenimą, informacijos perdavimą ir komunikavimą iš kartos į kartą.

M. Sinkevičienė pasakojo, jog šioje parodoje yra eksponuojami jai artimų žmonių laiškai, o išryškinti laiškų fragmentus sugalvojo, nes šiais laikais noras rašyti ranka nyksta. „Šie eksponatai yra man svarbių žmonių rašyti laiškai. Tai labai brangu, nes dėliodami mintis ant popieriaus sukuriame artimą ryšį su žmogumi ir paveldu. Dabar esame nutolę nuo savo rašysenos. Dažnai rašome elektroninius laiškus, o taip nukenčia mūsų autorinis paveldas. Noriu, kad žiūrovas susimąstytų ir bent jau atvirukus užrašytų ranka, neužmirštų savo rašysenos. Visgi kaip smagu turėti savo artimojo ar brangaus žmogaus laišką, parašytą jo ranka.“

Autorė teigia, jog šio kūrybinio darbo tikslas – atkreipti dėmesį į informacijos perdavimą ir komunikavimą rašant laiškus ranka: ji užfiksuoja mūsų emocijas, jausmus ir išgyvenimus. „Laiškai man yra brangūs visomis prasmėmis. Iki šiol esu išsaugojusi man adresuotus laiškus. Juos perskaičiusi galiu pamatyti, kaip keitėsi asmens rašyba, tekstas. Manau, visi esame parašę patį pirmąjį laišką, tačiau metams einant atsiranda ir paskutinis. Visi jie yra labai brangūs ir svarbūs, nes kalba apie mūsų buvimą šiame pasaulyje. Manau, jog laiškai, parašyti ranka, – tai sielos ir širdies kalba.“
Po parodos atidarymo pakalbinta lankytoja Onutė sako, jog į parodą atėjo palaikyti darbų autorę, bet laiškų fragmentai jai priminė ankstesnius gyvenimo metus. „Matau šiuos darbus ir jų grožis man širdį suspaudžia. Prisimenu savo vaikystę, rašyseną, nes seniau rašydavau daug laiškų, o dabar visa tai po truputį užsimiršta.“

Ugnė SVENCIŪNAITĖ