VšĮ Baltijos darnios bioekonomikos plėtros agentūros direktorius, bioekonomikos ekspertas Mindaugas Maciulevičius pastebi, kad mąstymą reikia keisti pradedant nuo ūkininkų, agronomų, ekonomistų ir vartotojų – visose srityse turime siekti veikti kuo tvariau, racionaliai naudoti turimus resursus.

Bioekonomikos principais paremta gamyba – energetinei nepriklausomybei

„Bioekonomikos koncepcijoje nėra atliekų – mėšlas, žolė, šiaudai yra žaliava. Svarbiausia, kad būtų darnu – kad ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis ramsčiai būtų vienodai atspindėti. Jei iš šiaudų gaminsime granules ir jas pardavinėsime, tai nebus bioekonomika. Bet jeigu šiaudus naudosime biojėgainei ir digestatą (biodujų gamybos proceso metu susidarantį šalutinį produktą biosubstratą) grąžinsime į tą pačią dirvą, iš kurios išėmėme šiaudus, jie jau bus susifermentavę ir visi mikroelementai, humusas grįš į žemę, tai bus be galo darnu. Turėsime socialinę funkciją, nes sukursime darbo vietą, taip pat ekonominę funkciją, nes gausime pridėtinę vertę ir be galo svarbią aplinkosauginę funkciją, nes pagerinsime dirvožemį. Tai – gana iliustratyvus pavyzdys.

Tas pats ir su mėšlu – dabar paplitusi pozicija, kad tai yra atlieka, taršos šaltinis. Naujojoje vizijoje mėšlas yra svarbi žaliava metano gamybai. Gauname metaną ir digestatą, kuris yra trąšų pagrindas, praturtintas mikroelementais. Tyrimai rodo, kad naudojant jį tręšimui, galima gerokai sumažinti mineralinių trąšų poreikį. Taip pat tai sudaro galimybę energetinei nepriklausomybei – kodėl mes turime remti kitas valstybes, kai patys galime pasigaminti dujų“, – apie bioekonomikos verslo principus ir galimybes kalba M. Maciulevičius.

Jis taip pat akcentuoja racionalų žaliavų naudojimą: „Galima kalbėti ir apie miškininkystės sektorių – kirsti medžius ir parduoti rąstus kaip žaliavą – pats primityviausias sprendimas. Reikia galvoti, kaip sukurti pridėtinę vertę, naudoti statybos pramonėje, gaminti baldus ar kitą produkciją. Iš gamybos metu likusios medienos, sekant skandinavų pavyzdžiu, galima gaminti tekstilę. Beatliekinė gamyba, kur kiekvienas šapelis kuria pridėtinę vertę, yra klestėjimo garantas. Arba mes einame šiuo keliu ir klestime, arba toliau gyvename kaip iki dabar – visas žaliavas išparduodame, turime nuskurdusius kaimus. Esu už tai, kad naudotume savo resursus ir turėtume klestinčią ekonomiką, socialinį, ekonominį gyvenimą“.

Bioekonomikos verslo specialybė – auksinė

M. Maciulevičiaus teigimu, esame treti grūdų, kaip žaliavos, eksportuotojai Europoje, o tai yra rimtas signalas, rodantis neracionalų turimų resursų naudojimą. Bioekonomikos ekspertas atkreipia dėmesį, kad užaugintus grūdus parduodami kaip žaliavą nepasiimame pridėtinės vertės. „Remiantis bioekonomikos koncepcija, reikėtų galvoti apie jų naudojimą gamyboje, pavyzdžiui, baltymų išgryninimą. Augalinių baltymų paklausa nuolat auga, kasmet gamybos įmonėse sukuriama po 700 receptų, kuriuose svarbus augalinis baltymas gali būti išgaunamas iš ankštinių kultūrų ir grūdų.

Duonos, ypač jei ji palanki sveikatai, kepimas taip pat būtų sveikintinas grūdinių kultūrų panaudojimas. Bioekonomika suteiktų mūsų kaimiškosioms vietovėms labai didelį proveržį“, – įžvalgomis dalijasi M. Maciulevičius ir pastebi, kad mūsų klimatinės sąlygos įpareigoja mus ne tik užsiauginti sau, bet ir užauginti likusiam pasauliui, kur klimatas nėra toks palankus.

Anot M. Maciulevičiaus, svarbus ir socialinis dėmuo, kad bioekonomika netaptų kelių verslininkų – vizionierių – pasipelnymo šaltiniu, o nueitų darnos keliu ir pridėtinę vertę gautų ūkininkai. „Turime taip pertvarkyti kaimiškąsias vietoves, kad iš visų įmanomų žaliavų kurtume pridėtinę vertę. Automatiškai gautume ekonominę vertę – būtų kuriamos naujos darbo vietos, augtų kaimo gyvybingumas, žmonės iš miestų važiuotų į kaimus.

Nebūtina galvoti apie dideles gamybines įmones, užtenka ir nedidelių cechų, pasitelkiančių inovatyvias idėjas, technologijas ir kuriančių produktus. Kaip tiesioginių maisto tiekimų grandinių kūrėjas pastebiu – ūkininkų turgeliuose matomas asortimentas įrodo, kad tai jau vyksta – žmonės persikelia į kaimiškąsias vietoves, kuria nedidelius cechus, gerai apmokamas darbo vietas, patys tobulėja, kuria inovacijas“, – apie galimybes suklestėti kaimiškosioms vietovėms kalba M. Maciulevičius.

Vakarų pasaulyje pastebima tendencija, kad mėsa keičiama augaliniais baltymais, kuriami sveikatai palankūs produktai su puikiomis skoninėmis savybėmis.

„Atsikandęs veganiško burgerio gali net nesuprasti, kad paragavai augalinio baltymo pagrindu sukurto mėsos pakaitalo. Tokių produktų poreikis auga ir kasmet didelėse gamybos įmonėse sukuriamų naujų receptų gausa rodo, kad augalinio baltymo paklausa taip pat nuolat auga. Turime būti budrūs, stebėti tendencijas ir eiti ta kryptimi. Čia labai svarbu ir mokslas, be jo pagalbos pramonė bejėgė, reikia, kad būtų paruoštų šios srities inovatorių, ekspertų, ateities numatytojų, kurie galėtų stebėti tendencijas, taikyti inovacijas ir kurti naujas. Neužtenka tik technologijų, investicijų, reikia žmonių – susikooperavusių ūkininkų, kad didžiulę vertę gautų patys ūkininkai, o ne verslininkai. Norisi, kad būtų vis daugiau specialistų tarp ūkininkų, kurie kurtų kooperatyvus ir patys tiesiogiai gautų pridėtinę vertę. Bioekonomika yra galimybė kaimiškąsias vietoves grąžinti į ekonominio klestėjimo kelią“, – mintimis dalijasi M. Maciulevičius.

Ekspertas įžvelgia daug galimybių sėkmingai bioekonomikos specialistų karjerai: „Prieš dvi dešimtis metų visi matė, kad programavimas bus be galo perspektyvi specialybė, kad šių specialistų reikės visame pasaulyje. Dabar tokia pati situacija su bioekonomika, šių specialistų jau dabar labai reikia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ši specialybė – auksinė, nes specia-listų poreikis nuolat augs. Turime pertvarkyti ūkius, tam reikia kvalifikuotų specialistų, atnešančių be galo daug pridėtinės vertės pačiai įmonei, nes racionaliai naudojamos žaliavos, pertvarkoma gamyba, mažėja išlaidų, auga pelningumas, o tai garantuoja ir gerą atlyginimą, ir sąlygas, taip pat plačias karjeros galimybes“.

Anot pašnekovo, bioekonomikos verslo vadybos specialistų itin trūksta visose srityse – reikia, kad žmonės suprastų, kokie mes turtingi vietiniais resursais. „Visko turime ir viską galime pasidaryti – trąšos, kuras, maistas čia pat. Visuomenėje turi keistis mąstymas visose srityse, vartotojai taip pat turi suvokti, kad jų pasirinkimai labai svarbūs. Kai turėsime tūkstantį, kelis tūkstančius specialistų, turinčių suvokimą apie bioekonomiką, keisis visuomenė. Mes viskuo galėtume būti apsirūpinę, jei priimtume teisingus sprendimus. Galime būti žalias kraštas, kur viskas veikia žiediškumo principu“, – viltimi, kad būsimi specialistai padės pagreitinti pokyčius, dalijasi M. Maciulevičius.