Runos – senovės rašto simboliai, kurie daugeliui yra nesuprantami ir neperskaitomi, tačiau iš Daukšių kilęs Juozas Šeimys tokius užrašus gali lengvai „išlukštenti“. Senųjų raštų skaitytojas yra išleidęs dvi knygas „Gališkos runos“ ir „Egiptas, skitai ir litai runomis“. Liepos 17-ąją J. Šeimys kraštiečiams pristatė savo eksponatų ir fotografijų parodą.
– Kada atradote pašaukimą domėtis runomis? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Kai pradėjau rasti radinius, pastebėjau, kad ant jų yra prirašinėta. Tuomet aš pradėjau domėtis, kas čia yra. Pastebėjau, kad ant vienų yra išpjaustyti Egipto hierog-lifai, o ant kitų – kito laikmečio raštas.
Pirmiausia aš pradėjau nuo paslaptingųjų etruskų. Į jų įkapes buvo įdėti dramblio kaulo lošimo kauliukai, bet ant jų buvo užrašyti ne skaičiai, o trumpi žodžiai, kurie išvertus reiškia AŠ ir JIS. Lošimo kauliukus mesdavo, kai eidavo į dvikovą, kad išsiaiškintų, kuris ją pradės. Aš nuo šių keturių runų pradėjau skaityti paslaptingus etruskų raštus, todėl dirbau dieną naktį. Dabar esu sudaręs etruskų rašto abėcėlę ir galiu perskaityti jų užrašus.
– Kaip išmokote skaityti runas?
– Aš pats supratau. Dabartiniai mokslininkai skaito iš eilės, o reikia skaityti iš kitos pusės, iš apačios į viršų arba zigzagu.
– Kas jus labiausiai žavi šiame pomėgyje?
– Man būna labai įdomu, kai lietuviai prisiunčia nuotraukų su objektais, kurie aprašinėti runomis, iš Anglijos, Airijos, Danijos. Iš dabartinės Anglijos yra atsiuntę šventyklos aukuro, kurį mokslininkai priskiria II amžiui, nuotrauką. Iš jo likę apskriti pamatų fragmentai, sudėti akmenys, kurie įrodo, kad anksčiau ten buvo šventovė, o viduryje yra aukuras, aprašytas runų raštais. Niekas jų „neįkanda“, o aš laisvai, nes reikia skaityti iš apačios į viršų. Tekstas užrašytas senąja aisčių kalba ir tai įrodo, kad mūsų protėviai ten gyveno.
– Kaip atrandate tokius užrašus? Specialiai ieškote ar netikėtai aptinkate?
– Kiekvienais metais, pavasarį ir rudenį, kai išaria, išakėja ir apsėja laukus, ten, kur durpė, minkšta žemė, visi daiktai, pamesti prieš tūkstančius metų, iškyla į paviršių. Tuomet po lietaus aš nueinu ir susirenku juos. Radęs apžiūriu, jei randu, kad užrašyta runomis, tuomet tyrinėju, nes labai įdomu, kas ten užrašyta.
– Ar ilgai užtrunkate šifruodamas runas?
– Kai kurias perskaitau labai greitai, o prie kitų, būna, kad reikia nemažai padirbėti.
– Ar daug, Jūsų žiniomis, tokių užrašų užfiksuota Lietuvoje? Gal galite pateikti pavyzdžių?
– Lietuvoje jų yra nemažai, pavyzdžiui, viename Vilniaus muziejuje yra medinis kalendorius, prirašytas runų, bet jo niekas nemoka perskaityti, o aš nuvažiavęs laisvai skaitau. Muziejaus darbuotojai neteisingai verčia užrašus. Jie rašo apie svogūnų sodinimą, o iš tiesų ten yra mėnulio kalendorius. Taip pat yra akmuo, kuris stovi prieš Daukšius. Ant jo apačioje užrašyta saulė, kuri reiškia S raidę ir du grioveliai, reiškiantys D raidę. Skaitant skiemenimis gaunasi, kad užrašyta: „sūduvių dvasia“.
– Ar runos ir hieroglifai yra tas pats dalykas?
– Hieroglifai yra graikų kilmės žodis. Hieros – tai šventas, o glyphe – įrėžimas. Lietuvių runos turi tą pačią prasmę – rona, reiškia daryti įpjovimą.
– Kuris eksponatas yra Jums svarbiausias?
– Karo dievas Kovas. Aisčių užrašyta – kirvis, arklas ir vėliava. V raidės daugelyje abėcėlių yra kilę iš Egipto aisčių rašto, nes V raidė reiškia vėliavos ženklą.
– Ar ateityje planuojate savo atradimu pasidalinti su pasauliu?
– Norėčiau, kad anglų kalbos vertėjai verstų mano pasakojimus ir paskleistų šią žinią po visą pasaulį. Tai labai svarbu jaunimui ir visai žmonijai, nes runos yra didžiausias mūsų turtas. Aš galiu kiekvienam norinčiam paaiškinti, kaip skaityti, išmokyti abėcėlę, kad kuo daugiau žmonių mokėtų skaityti runas. Šiuo metu turiu daug prisiųstos informacijos, ją verčiu ir aprašinėju. Tikiuosi, kad išleisiu dar vieną knygą. Taip pat planuose yra ir muziejaus steigimas, nes vertingų ir įdomių eksponatų esu daug sukaupęs.
– Ar manote, jog lietuviai supras, kad runos yra svarbi jų dalis?
– Aš manau, kad turėtų suprasti, nes tai mūsų tautos išlikimas. Tik lietuviai gali perskaityti senuosius raštus. Mūsų kalba yra pagrindas ir raktas, kuriuo galime atrakinti beveik visas civilizacijas, todėl turime parodyti pasauliui, kas mes tokie esame ir kokią praeitį turime. Labai svarbu teisingai skaityti užrašus, tuomet mes galime daug duoti pasauliui. Dabar graikai, romėnai didžiuojasi savo likusia architektūra, o mes esame iš ten per tūkstančius metų pasitraukę į šiaurę.
Aušra MEŠKELEVIČIŪTĖ