Dangaus skliautai jau raudo, paukščiai džiaugsmingai čirškė, sveikindami ramią ir vėsią aušrą. Boleslovas naktį sapnavo savo buvusį jaunystės draugą, kurio seniai nematė. Girdėjo, kad Petras, išėjęs į pensiją, persikraustė gyventi tarp miškų į seną, nedidelę sodybėlę – savo tėviškę. Uždaro būdo žmogui sunku buvo pritapti mieste. Žmonės jį vadino keistuoliu. Petras nematė to, ko matyti svetimai akiai nereikia, nekišo nosies ten, kur nereikia, nešnekėjo kas nepriklauso šnekėti. Nutarė jį aplankyti.
Pasakęs žmonai, kad vyksta meškerioti ir įsidėjęs sumuštinį Boleslovas išvažiavo. Seniai knietėjo aplankyti draugą ir sužinoti, kaip jis laikosi. Važiuojant jam pasirodė, kad niekada nebuvo matęs tokios žydinčios, tokios saulėtos pievos. Saulės spinduliai sūkuriavo virš geltonų vėdrynų, melsvų veronikų, baltų dobiliukų ir išbėgusių violetinių smilgų.
Netrukus vienišus pakelės medžius pakeitė tankus, tamsus miškas. Už jo – maža trobelė, kieme stypsojo šulinio svirtis. Privažiavęs prie sodybos pamatė ir Petrą, betupinėjantį prie avilių – pūtė dūlį, kilnojo korius. Tik po keleto minučių pastebėjo Boleslovą. Iš pradžių kalba sunkiai rišosi. Papasakojo, kaip rado bičių spiečių, susimetusį slyvos šakose. Susėmė biteles, suleido į avilį. Dabar jau turi tris šeimas.
– Miške radau laukinių bičių drevę, ją saugoju, – pasakojo Petras.
Mažakalbis draugas nusivedė Boleslovą prie nedidelio ežerėlio pamiškėje. Pažeme driekėsi tirštas, pieniškas rūkas. Visur tvyrojo svaigus laukinių gėlių ir neseniai pabudusios iš nakties miego žemės kvapas. Aukštai ir žemai skraidė kregždės. Nuo vandens dvelkė tvanki šiluma, dūzgė laumžirgiai violetiniais sparnais. Saulė maudėsi debesėlių putose, braidžiojo ežero viduryje. Lapų šnaresys, paukštelių čirenimas, ramiai linguojanti vieniša valtis priminė vienišo žmogaus gyvenimą.
Petras prasitarė, kad miškas jam – kaip tikras tėvas: maitina uogom ir grybais, čia vargus ir skausmus išsipasakoti galima. Mylėjo jis mišką, medžius, žoleles, žvėrelius, gerus ir piktus žmones…
Sugrįžus į sodybą Boleslovą pasikvietė į trobą. Priemenėje stovėjo nedidelis varstotas, prie kurio Petras meistraudavo. Beržinių lentų sienos ir grindys kvepėjo mišku. Mažais langeliais namukas dvelkė šiluma, jaukumu ir gerumu. Išgėrę žemuogių arbatos su medumi išėjo į sodą – į slėpiningų ženklų erdvę. Viduryje sodo stovėjo aukuras. Šalia jo dideli, su baltiškais ženklais akmenys atrodė paslaptingi, alsuojantys protėvių dvasia. Petras pasiėmė senovę primenantį ragą ir papūtė. Pasigirdo miško ir žemės garsas. Iš už akmens iškišo galvą didelis driežas, pasiklausė ir vikriai nubėgo savais keliais. Kažkur suūbavo pelėda.
Iš sodo kampų žvelgė Petro padaryti mistiniai medžio drožiniai. Boleslovas, žiūrėdamas į senus, brandžius medžius suvokė, kiek daug jie pamena. Ta ramuma, tas dvasingumas privertė pagalvoti apie tai, kad gal gilioje senovėje čia buvo protėvių šventvietė, kai medžiai buvo gerbiami, kai žmonės žemę, vandenį, mišką laikė sargais ir maitintojais. Dabar jie dovanoja ramybę, tą nenusakomą susiliejimo su gamta pojūtį.
– Betrūksta tik atšliuožiančio žalčio, – pagalvojo Boleslovas ir paklausė: – O kur Janina, su kuria ilgai draugavai?
– Išvyko pas gimines į Ameriką turtingesnio gyvenimo ieškoti, – su liūdesio gaidele atsakė Petras.
Gal vienatvė jį ir atginė į tėviškę. Ateini į pasaulį, pasigroži ir atiduodi ilgesį, viltį žemei. Viskas, kas buvo jaunystėje, jau seniai praėjo, nugarmėjo į užmarštį ir paliko tik takelis į tėviškę, kvepiantis baltais dobiliukais.
…Prieš atsisveikindami prisėdo abu ant senutėlio suolelio, nugaląsto vėjų, saulės, išgraužto kinivarpų, bet dar tebesilaikančio. Gal daug žmonių ant jo sėdėjo – mažų, didelių, senų… Į galvą brovėsi mintys, pro akis plaukė visas gyvenimas ir įvykiai, seniai nugarmėję į praeitį…
Leidosi saulė. Dideliame aukso diske styrojo eglių viršūnės kaip fantastiški bokštai. Važiavo Bolius namo ir mąstė, ką pasakys žmonai – žuvies tai neprižvejojo, bet gal miško medaus stiklainėlis, kurį įdavė Petras, atpirks jo pramanytą melą…
Bemąstant staiga išniro šernė su trimis šerniukais ir nesidairydama perėjo kelią.
„Kelionė su netikėtumais, – pagalvojo Boleslovas. – Žmogus tol jaunas, tol nepasensta, kol prisimena vaikystę ir buvusius draugus“.
Gaila RUSECKAITĖ
