Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Intensyvus atradimų, darbų ir patirčių laikas“

Taip apibūdino 18 mėnesių trukusį projektą „Jungties forma: dailė ir literatūra“ jo vadovė, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininkė Jurgita Jasevičienė baigiamajame renginyje. Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo „Interreg“ V-A Lietuva-Lenkija programos.

Jį įgyvendino Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus, Suvalkų (Lenkija) regiono muziejus ir Marijampolės savivaldybės administracija. Bendras projekto biudžetas – 473030,97 eurų. Bulotų namuose vykusiame renginyje buvo gausu svečių, kurių dauguma vienaip ar kitaip susiję su šiuo projektu, Bulotų giminės atstovai, čia vykstančiomis veiklomis besidomintys, jose dalyvaujantys marijampoliečiai.

Bendrai daug nuveikta

Projekto vadovė Jurgita Jasevičienė džiaugėsi, kad projekto dėka šiuose namuose vyksiančiuose renginiuose (paskaitose, edukacijoje, konferencijose) galės dalyvauti specialiųjų poreikių turintys žmonės. Redos BRAZYTĖS nuotraukos

Valei Klesevičienei pristačius svečius renginio dalyvius pasveikino Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktorius Antanas Pileckas, akcentavęs Suvalkų muziejaus ir Savivaldybės administracijos dalyvavimo šiame projekte svarbą. Jis dėkojo įvairių sričių šalies institucijų specialistams, kurie padėjo rinkti medžiagą apie Aleksandros ir Andriaus Bulotų šeimą, prikelti jų namus naujoms veikloms – kartu su muziejaus komanda atliktas milžiniškas darbas. Jo dėka Bulotų namai turėtų tapti dar vienu kultūrinės veiklos centru Marijampolėje. Taip pat galvojama apie būsimus projektus.

Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Visockis šį projektą įvardijo kaip vieną didžiausių investicijų mieste ir dėkojo Marijampolės bei Suvalkų krašto muziejams, suvienijusiems pastangas. „Dar tikrai ne viskas atrasta ir ištyrinėta, tad linkiu, kad veikla su šiuo projektu nesibaigtų – jo sėkmė tegul skatina nesustoti“.

„Tai buvo labai gerai apgalvota „santuoka“… – taip apie bendrą projektą sakė Suvalkų muziejaus direktorius Ježis Bžozovskis.

Apie tai, kad „jau yra minčių apie naują projektą“, kalbėjo ir Suvalkų muziejaus direktorius Ježis Bžozovskis (Jerzy Brzozowski), pasidžiaugęs pirmojo bendro projekto sėkme. „Tai buvo gerai apgalvota „santuoka“, kurios dėka abi pusės daug laimėjo. Dauguma renginių buvo Marijampolėje, mes juose dalyvavome. Mums svarbiausias dalykas, kad realizuodami projektą pirmą kartą istorijoje surengėme Vilniaus dailininko Stanislavo Bohušo Sestšencevičiaus kūrybos parodą: pas save, pas jus ir Vilniuje“.

Apie projektą

Išvardinti visa, kas ir kaip buvo daroma, reikėtų daug laiko (ne veltui turintieji panašios patirties stebėjosi, kad projektas įvykdytas vos per pusantrų metų – tokiems darbams prireikia ir kelerių…). Jurgita Jasevičienė pasistengė labai koncentruotai pristatyti tikslus ir nuveiktus darbus.

Svarbiausias tikslas – auginti turizmo potencialą regione, atskleidžiant dviejų pasienio miestų (Marijampolės ir Suvalkų) kultūros paveldą XX a. pirmosios pusės kontekste. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus siekis ir tikslas – įveiklinti advokato, aktyvaus visuomenės veikėjo And­riaus Bulotos ir jo žmonos Aleksandros namus, kad lankytojai čia galėtų rasti ne tik ekspozicijas, bet ir dalyvautų veiklose, padedančiose pažinti tą istorinį Lietuvos laikmetį, kai šie šviesuoliai čia gyveno, pajustų namų atmosferą, patys būtų ne tik klausytojai, bet ir dalyviai.

Ekspozicijos tikslas – per Bulotų šeimos gyvenimą papasakoti apie praėjusio amžiaus pirmosios pusės (tarpukario) miestiečių, inteligentų gyvenimo būdą, to laiko aktualijas, miestietiškos gyvensenos ypatumus. Tai moderniausių technologijų pagalba atskleis keletas temų: pastato istorija, Bulotų šeimos gyvenimas, visuomeninė bei kultūrinė veikla, miestiečių buities kultūra, Bulotų ir rašytojos Žemaitės draugystė. Viskas pritaikyta neįgaliesiems, regėjimo ar klausos negalią turintiems lankytojams, informacija parengta ir lenkų bei anglų kalbomis.

Projektas sudarė galimybę atnaujinti ir muziejaus interneto svetainę, joje galima rasti visą reikalingą informaciją apie muziejų ir jo padalinius, ekspozicijas, paslaugas bei renginius. Būtent renginiai užima itin svarbią vietą. Projekto pristatymas bei konferencija – jau dešimtasis renginys, o kartu su partneriais jų buvo 15.

Tai paskaitų ciklai „XX a. pirmosios pusės Lietuvos politinis ir teisinis kontekstas“, „XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos ir Lenkijos visuomeninis, kultūrinis kontekstas“ (rasta sąsajų su rašytojomis Marija Konopnicka ir Žemaite) bei parodos, sukurta edukacinė programa su tarpukario patiekalų degustacija „Arbatėlė Bulotų namuose“, adaptuota ir lenkų kalba. Ši programa bus tęsiama.

Projekto vadovė pabrėžė, kad buvo daug iš šalies nematomo, svarbaus ir laikui imlaus darbo: medžiagos rinkimo, bendravimo su specialistais ir medžiagos pateikėjais. Už geranoriškumą ir bendradarbiavimą Jurgita Jasevičienė padėkojo daugeliui žmonių bei institucijų atstovams.

Konferencija

Svarbus baigiamojo renginio akcentas – konferencija „XX a. pirmos pusės miestietiško gyvenimo atspindžiai“, savaip apibendrinusi viso projekto veiklas.

Menotyrininkas, architektas dr. Marius Daraškevičius, ne kartą dalyvavęs Bulotų namuose vykusiuose renginiuose, konsultavęs, kalbėjo apie kasdienybės atspindžius pasiturinčių miestiečių namų aplinkoje XX a. pirmoje pusėje (Bulotų šeimos pavyzdžiu). Šį kartą – apie butus ir namus, kuriuose ši šeima gyveno Vilniuje, Marijampolėje, vasarnamį Putriškėse.

Apibendrindamas M. Daraškevičius sakė, kad Bulotų būstams būdingas to meto „modernus racionalumas“. Pateikęs nemažai vizualiosios medžiagos pranešėjas vis dėlto apgailestavo, kad jos nėra daug (Kęstučio gatvėje buvęs Bulotų namas neišliko, nėra ir nuotraukų) – belieka viltis, kad susitelkus dar bus atrasta ir naujų dalykų.

Dr. Lina Preišegalavičienė įdėjo daug pastangų kuriant Bulotų namų interjerą ir apie tai įdomiai pasakojo.

Vytauto Didžiojo universiteto menotyros katedros docentės dr. Linos Preišegalavičienės paskaitos tema „Bulotų namų interjeras tarpukario Lietuvos kultūrinio tapatumo kontekste“. Su šia pranešėja buvo daug konsultuojamasi, didelį darbą ji atliko kuriant Bulotų namų interjerą, parenkant detales. „Autentiškų eksponatų nedaug, todėl interjerui daiktus rinkomės taip, kad jie nebūtų tik eksponatai – kad atspindėtų laikmetį, bet ir būtų naudojami. Patirtis – iš Lenkijos muziejų, kur praktiškumo daug. Interjere atmintį galima ne tik atkurti, bet ir sunaikinti ar perkurti… Iš to, kas išlikę negausiose nuotraukose, reikėjo ir paspėlioti, koks tas interjeras buvo.

Vienoje nuotraukoje Andrius Bulota bibliotekoje: matome, kad ji gausi, tačiau nei čia, nei kitur neužfiksuota, kad namuose būtų kas nors kolekcionuojama. Atkuriame interjerus remdamiesi mažomis detalėmis: tarkime, pagal tapetų gabalėlį nuotraukoje spėliojame, ką reikėtų pirkti, visada daug vietos interpretacijai.“ Pranešėja sakė, kad muziejininkai žino, kokie sudėtingi šie dalykai ir stengiasi išspręsti užduotis, bendraudami su kitų sričių specialistais. Labai įdomiai pranešėja atskleidė, kaip konkrečiai buvo dirbama kuriant Bulotų namų interjerą, pateikė tai plačiame kontekste. „Ačiū, kad domitės tarpukario kultūros temomis“, – kalbėjo docentė.

Į baigiamąjį projekto renginį susirinko daug neabejingų žmonių.

Marijampoliečiai muziejininkai bendrauja ir su Istorinės LR Prezidentūros Kaune specialistais. Šį kartą dr. Ingrida Jakubavičienė skaitė paskaitą „Lietuvių visuomenės modernėjimo tendencijos XX a. pradžioje per Antano ir Sofijos Smetonų šeimos prizmę“. Pranešėja jau seniai gilinasi į tarpukario valstybės bei visuomenės veikėjų gyvenimą, yra parašiusi ne vieną knygą.

Šį kartą ji kalbėjo apie Smetonų šeimos gyvenimą, akcentuodama to meto bendras visuomenės nuostatas, visuomeninį aktyvėjimą, lietuvybės, o netrukus – ir nepriklausomybės siekius. Ir A. Smetona, ir A. Bulota tuo pat metu dalyvavo šioje veikloje, susitikinėjo su tais pačiais žmonėmis – kurį laiką ir gyvenimo būdas buvo panašus…

Prezidentūros istorikė Justina Minelgaitė-Plentienė kalbėjo apie maisto kultūrą tarpukario miestiečių namuose. Maisto kultūra visada buvo bendros kultūros dalis, kaip ir visa kita ji keitėsi. Įtakos turėjo daug dalykų. 1918–1940 metais Lietuvoje augo miestai, mitybos įpročius, atsineštus iš kaimo, žmonės keitė – nors laikėsi ir senųjų, daugėjo produktų ir didėjo jų įvairovė. Šį laikotarpį galima pavadinti tikra namų ūkio pertvarka Lietuvoje. Pranešėja papasakojo daug įdomių dalykų – apie juos parašysime jau greitai.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.