Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Jubiliejų mininčios Klaipėdos Jūros šventėje – ir sūduvietiški akcentai

„Sūduvis“ laukia lankytojų Dangės krantinėje. Autoriaus nuotraukos

Pirmadienį seniausias Lietuvos miestas Klaipėda minėjo 770-ąsias įkūrimo metines. Tradiciškai paskutinį liepos savaitgalį buvo surengta jau 63-oji Jūros šventė, per tris dienas į šventiškai pasipuošusį uostamiestį priviliojusi tūkstančius žmonių. Džiugu, kad šioje šventėje buvo ir Sūduvos krašto akcentų.

„Sūduvį“ ne supjaustė, o pavertė muziejumi

Vienas iš įspūdingiausių šios šventės momentų buvo karo laivo-muziejaus M52 „Sūduvis“ atidarymo ceremonija Klaipėdos centre, prie Karališkosios krantinės Dangės upėje. Į šią atidarymo ceremoniją praėjusį penktadienį buvo pakviesti valstybės, kariuomenės, ministerijų vadovai, Klaipėdos miesto tarybos nariai, uosto įmonių atstovai.

Iškilmių metu Lietuvos jūrų muziejaus vadovei Olgai Žalienei buvo perduota Karinėms jūrų pajėgoms priklausiusio ir muziejui atiduoto karinio laivo „Sūduvis“ įrėminta vėliava.

Laivo viduje išsaugota nemažai autentiškų detalių.

– Perduodu jums vėliavą, kuri nebebus daugiau iškelta, bet bus visada su jumis šiame laive, – sakė Karinių jūrų pajėgų vadas Giedrius Premeneckas, prisiminęs, kad prieš 23 metus Vokietijos karinės jūrų pajėgos laivą perdavė Lietuvai.

Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys pastebėjo, kad šis laivas, kaip ir kariai, išleidžiamas į atsargą. Pasak jo, laivas surado sau tinkamą vietą ir jis toliau mums kalbės apie Lietuvos kariuomenę ir mūsų sąjungininkus.

Iškilmėse dalyvavęs krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška priminė, kad buvo du pasirinkimai – tarnybą pernai baigusį ir pasenusį „Sūduvį“ supjaustyti arba paversti jį muziejumi. Buvo skirta net lėšų laivui utilizuoti – 90 tūkst. eurų, bet pasirinktas kitas kelias – laivą eksponuoti lankytojams. Simboliška, jog laivas-muziejus duris atvėrė per Jūros šventę, kartu minint Karinių jūrų pajėgų veiklos atkūrimo 30-metį.
– Nenorime nieko gąsdinti, maivytis, norime aiškiai pasakyti – esame taikūs žmonės, esame taikioje valstybėje, bet esame pasiruošę gintis visada ir visur, jei kiltų pavojų, – teigė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Pasklidus žiniai, kad laivas bus eksponuojamas Dangės krantinėje, būta nuomonių, jog jam čia ne vieta, po atitinkama peticija netgi rinkti parašai. Muziejaus darbuotojai priminė, kad praėjusio amžiaus pradžioje Dangėje stovėjo daugybė laivų, o „Sūduvis“ – Baltijos išminuotojas, minų medžiotojas, laivas, kurio įgulos dėka Baltija yra saugesnė. Tai laivas, kuris naikino karo pėdsakus, tad jį galime vadinti ne karo, o taikos laivu.

Atidarymo iškilmės buvo labai iškilmingos.

Karo laivas M52 „Sūduvis“ nuo pat tarnybos pradžios 1999 metais tapo vienu iš pagrindinių Lietuvos karinių jūrų pajėgų minų paieškos laivų. Laivas tarnavo Priešmininiame laivų divizione ir jame yra likusi visa su šia funkcija susijusi įranga: povandeniniai robotai, imitacinės minos, tralavimo įranga. Nuo 2004 metų „Sūduvis“ tapo nuolatiniu NATO pratybų dalyviu, patruliavo Lietuvos teritoriniuose jūros vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, vykdė laivų-pažeidėjų sulaikymo, konvojavimo, paieškos, gelbėjimo ir kitas operacijas.

Minų paieškos operacijų metu 1997–2000-aisiais būdavo aptinkama 60–80 sprogmenų, šiuo metu per metus aptinkami tik vienetai. Vien Lietuvos teritoriniuose ir ekonominiuose vandenyse 1997–2018 metais buvo sunaikinta daugiau nei 170 sprogmenų.

Laivo krikštatėvis – Vilkaviškio miestas

O. Žalienės teigimu, šis eksponatas užpildys muziejaus pristatomos Lietuvos jūrinės istorijos spragą ir visuomenė susipažins ir su kariniu laivynu. Laivas tarnaus patriotiniam ugdymui, šiuolaikinės Lietuvos istorijos pažinimui, lankytojai galės daugiau sužinoti jūrinės inžinerijos, technologijų srityse.

Karinėse jūrų pajėgose yra tradicija laivus vadinti istorinių Lietuvos kraštų vardais: „Žemaitis“, „Dzūkas“, „Aukštaitis“, „Sėlis“, „Jotvingis“, „Skalvis“, „Kuršis“ ir „Sūduvis“. Pastarojo krikšto miestas yra Vilkaviškis – 1999 metais jį pakrikštijo Vilkaviškio rajono savivaldybės atstovai, tarp jo įgulos ir šio rajono užsimezgė graži draugystė. Pernai laivo įgula padovanojo Vilkaviškiui 400 kg inkarą, o šįkart iškilmėse dalyvavo ir Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Laivą puošia ir šio miesto herbas. Visai neseniai išleista Andriaus Grygelaičio knyga „Sūduvis. Istorinis laivas, sujungęs Klaipėdą ir Vilkaviškį“, pristatanti laivo istoriją nuo pat tos akimirkos, kai jis vokiečių buvo perduotas lietuviams, iki šių dienų.

Pirmieji laivo lankytojai įsitikino, kad nors jis pastatytas dar 1956–1958 metais, bet gerai išsilaikęs, jis yra medinis, nepritraukia metalo, tai jį apsaugo nuo minų. Laive išlikusios autentiškos detalės – interjeras, įranga, žalvarinės rankenos, raudonmedžio detalės. Bilietas laivui aplankyti kainuoja 4 eurus, vaikui – 2 eurus.

Turistai domėjosi ir Marijampole

Po laivo atidarymo iškilmių klaipėdiečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę dalyvauti įvairiuose šventiniuose renginiuose, mugėse, apžiūrėti parodas, pasiklausyti pačios įvairiausios muzikos. Įspūdinga buvo ir Jūros šventės atidarymo eisena, kurioje šiemet žygiavo daugiau kaip septyni tūkstančiai dalyvių. Visas tris dienas renginius lankė daugybė žmonių, kurių nemaža dalis domėjosi ir Turgaus gatvėje veikusia Turizmo muge „Atrask tai, kas sava“. Čia jau šeštą kartą buvo pristatomi maršrutai ir atostogų kryptys Lietuvoje.
„Suvalkiečio“ pakalbinta Marijampolės turizmo ir verslo informacinis centro „SMART Marijampolė“ vadybininkė Raminta Mačytė sakė, kad sulaukta tikrai didelio susidomėjimo.

„SMART Marijampolės“ stendas sulaukė nemažo susidomėjimo.

– Mūsų stendu domėjosi ir klaipėdiečiai, ir kitų miestų gyventojai, atvykę į šventę, ir užsienio svečiai. Klausimų buvo pačių įvairiausių. Džiugu, kad nemažai žmonių jau yra girdėję apie „Malonny“ projekto gatvės meno piešinius ant sienų, taip pat lankytojai žinojo, kad šiemet minime ir Sūduvos metus. Pristatėme ir naująjį mūsų turizmo maršrutą „Romantiškoji Marijampolė“, kuriuo taip pat domėtasi. Vienas lankytojas iš Amerikos man sakė, kad Marijampolės šv. Vincento bažnyčioje pernai turėjo vedybų ceremoniją ir gyrė Sūduvos sostinę. Neabejoju, kad ne vienas Marijampolės stendą aplankęs žmogus atvyks į mūsų miestą ir įsitikins, kad čia tikrai yra ką pamatyti, – sakė ji.

Algis VAŠKEVIČIUS

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.