Marijampolietis Armandas Gucaitis – menininkas iš prigimties. Nors jaunuoliui tik aštuoniolika metų, jis piešia nuo pat vaikystės ir savo darbuose pasirenka neįprastą brūkšniavimo techniką. Darbuose, kaip teigia pats vaikinas, atsispindi jo pasaulėžiūra bei savimonė. Jaunuolio meno kūriniuose vaizduojami fragmentai neįprasti: istorija, karas, žmonių portretai ar tiesiog netikėtai gimusios idėjos.
Jokia paslaptis, kad jaunai, kūrybingai asmenybei pastaraisiais metais nemenku iššūkiu tapo įprasto gyvenimo ritmo pokyčiai, kuriuos nulėmė ir mūsų šalies neaplenkusi pasaulinė COVID-19 pandemija bei karantinas. A. Gucaitis to nė neslepia. Tačiau apie viską – iš eilės.
– Armandai, kada pradėjai piešti ir kaip tau sekėsi?
– Pradėjau piešti nuo šešerių metų. Giminės sako, kad vaikystėje mėgau spalvinimo knygeles, todėl tėvai mane nuvedė į piešimo pamokas. Vėliau kartu su draugais pradėjome piešti animacinius veikėjus. Džiaugiausi savo piešinėliais, turėjau daug entuziazmo ir tuomet mane priėmė į Dailės mokyklą. Taip viskas ir prasidėjo. Dailės mokykloje ir namuose daug dirbau, stengiausi. Kartais juokauju, kad piešti mane išmokė ne mokytojai, o mano didelis noras tai daryti kuo geriau.
– Kokia technika atlieki savo darbus? Kodėl?
– Aš naudoju brūkšnelių techniką, nes man labai patinka kruopščiai atlikti darbai. Dėl šios technikos dauguma mano darbų yra juodai balti. Visgi aš noriu daugiau darbų nutapyti akvarele, tobulinti šią techniką ir įpinti spalvų į savo kūrinius.
– Tavo darbuose atsispindi kantrybė ir pastabumas. Ar manai, kad toks esi ir kasdienybėje?
– Taip, aš visada save laikiau kant-riu žmogumi. Šie piešiniai tikrai neegzistuotų, jeigu toks nebūčiau. Taip pat dažnai pastebiu tam tikrų detalių, kurių nemato kiti mano šeimos nariai. Net ir vaikystėje vartydamas knygą atkreipdavau dėmesį į iliustracijas, kuriose būdavo daug smulkių detalių. Dažnai stebiu įvairius pastatus, gamtos vaizdus ir netgi, jeigu būnu kitoje šalyje, užklumpu save analizuojant plazdančias vėliavas. Tad taip, esu kantrus ir pastabus.
– Kodėl savo darbuose pasirenki vaizduoti istorinius motyvus?
– Man labai patinka istorija. Šis mokslas mane privertė domėtis visuomenine veikla, geopolitika, kultūra, skaityti daug knygų. Istorija man padėjo suprasti, kaip veikia pasaulis. Manau, jog turime labai turtingą praeitį ir ne visi mums svarbūs įvykiai atvaizduoti meno kūriniuose. Labai norėčiau, kad ateityje daugėtų paveikslų, atspindinčių praeitį. Aš noriu, kad mano darbai turėtų išliekamąją vertę. Pavyzdžiui, žymiojo dailininko Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“ įprasmino tą laikotarpį ir dabar žmonės, galvodami apie mūšį, gali prisiminti paveikslą.
– Ar tavo šeimoje yra meniškos sielos žmonių?
– Mano močiutė seniau kurdavo šiaudinius paveikslus, o mama – fotografė. Bet ar tai mane įkvėpė, aš nežinau. Ko gero, įkvėpimas piešti ir domėtis istorija bei kitais dalykais kilo dėl žmogiško pašaukimo. Kartais pagalvoju, kad visi žmonės gimsta su tam tikra misija, kurią turi įvykdyti. O viena iš mano misijų – piešti.
– Ar aplinka, kurioje būni, turi įtakos tavo kūrybai?
– Žinoma, kad turi. Kartais to net patys nesuprantame. Pavyzdžiui, tai, kaip žmonės reaguoja į tavo piešinius, paveikia būsimus darbus. Kartais pagalvoju, kad norėčiau, jog mano aplinkoje būtų dar daugiau motyvuotų, kūrybingų asmenybių, nes kartais meniškos sielos žmogus gali pasijausti suvaržytas. Tada labai sunku nepasiduoti ir nesustoti.
– Kas tave motyvuoja kurti?
– Mane įkvepia įvairūs žmonės, frazės ar net poezija. Pavyzdžiui, vienas mano mėgstamiausių tušo technikos menininkų – amerikietis Franklinas Boothas. Jo iliustracijų vaizdavimas mane įkvepia tobulinti savo techniką. Dar žaviuosi Jano Mateikos ir jo amžininkų darbais. Šių menininkų kūriniai neįtikėtini. Labai norėčiau pasiekti tokį lygį ir įvaldyti aliejinių dažų techniką. Taip pat pamenu, kai buvau dešimties metų, spontaniškai sau mintyse ištariau: „Aš sieksiu tobulybės“. Maniau, jog visada norėsiu siekti geriausio rezultato. Ir šiuo metu aš vis dar taip galvoju. Tai mane motyvuoja. O kartais, kai jaučiuosi prislėgtas, prisimenu įkvepiančius Vinco Kudirkos eilėraščio „Labora“ žodžius: „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus/ Ir dirvos neapleiski! Tuomet, kada jausi,/ Kaip kūnas ima stingti, dvasia jau susnūdus/ Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.“
– Ar planuoji savo ateitį sieti su piešimu, daile?
– Paauglystėje buvau įsitikinęs, kad mano profesija bus susijusi su piešimu. Tuomet mano tapatybė būdavo tiesiog menininkas. Dabar esu išsikėlęs aukštesnių tikslų. Visgi bet kuriame gyvenimo etape nenoriu nustoti piešti. Labai vertinu ir žaviuosi visais menininkais ir nemanau, kad negalima gyventi iš meno. Žinau, kad domėdamasis kitomis sritimis, įgausiu daugiau patirties ir tą išmintį galėsiu perteikti savo darbuose. Jaučiu pareigą savo ateitį kurti Lietuvoje. Tad tikiuosi, kad man pavyks sukurti kelis darbus, kuriuos paliksiu ateities kartoms. Noriu, kad darbais aš ne tik didžiuočiausi, bet ir praturtinčiau meno sritį.
– Kaip pandemija paveikė tavo kūrybą?
– Man visada patinka kažką veikti. Kai tik atsiranda laisvo laiko, sumąstau, kaip galėčiau prasmingai jį išnaudoti. Tad kai prasidėjo pandemija, maniau, kad visą laisvą laiką galėsiu skirti kūrybai. Tačiau tie metai buvo patys neproduktyviausi bei nekūrybiškiausi mano gyvenime. Visus metus nieko nepiešiau. Atsirado nemažai laiką ryjančių veiklų, kurios neatnešė jokio gero rezultato. Man reikia disciplinos, nes tada pasidarau sąmoningas ir gebu įvertinti laisvą laiką.
– Kaip manai, ar dabartiniai pasaulio įvykiai turės įtakos tavo ateities kūrybai?
– Visi dabartiniai ar praeities įvykiai mus labai veikia. Tačiau metams einant jie susilieja į vieną, neramumų kupiną visumą. Manau, kai viskas nurims, pasaulis nebebus toks, koks buvo prieš tai. Todėl mūsų pasaulėžiūra neišvengiamai pasikeis, o tai gali paveikti ir kaip mes žiūrėsime į meną bei kokius darbus kūrėjai pasirinks.
– Ar ateityje planuoji kurti naujus projektus?
– Visai neseniai baigiau piešti savo šeimos bei giminių portretus. O šiuo metu norėčiau sukurti panoraminį Lietuvos žemėlapį su dabartiniais šalies kontūrais ir atkurti Vilniaus miesto panoramą. Šis darbas būtų atliktas XVII–XVIII amžiaus vaizdavimo būdais, kuomet kuriant buvo pasitelktas rudas popierius, tušas ir mažos piktogramos. Senuose archyvuose radau panašių darbų, bet šiuolaikinis variantas dar nesukurtas. Taip pat viename iš savo darbų labai norėčiau perteikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį.
– Kokią žinutę savo darbais nori perduoti žiūrovui?
– Noriu, kad pamatę mano darbus žmonės pajustų daug emocijų. Menas dažniausiai nemažai jų iššaukia, tačiau, pasitelkęs kūrybą, galiu padėti žmonėms išjausti tam tikrą laikotarpį. Norėčiau, kad mano paveikslai padėtų žmonėms pajausti, įsivaizduoti ir prisiminti. Man patinka, kai darbuose žmonės įžvelgia tai, ką nori įžvelgti. Dažniausiai aš nesakau, kas pavaizduota mano kūriniuose, kad patys žmonės galėtų sukurti jų reikšmę.
Ugnė SVENCIŪNAITĖ
