…Ir tikrai neišnyks, jei šio nelengvo amato imsis tokie nagingi ir kūrybingi žmonės, kaip Tadas Staškevičius. Anais laikais vieno darbštaus kalvio keliems dideliems kaimams užtekdavo. Pakaks ir dabar vieno jauno kūrybingo amatininko visam Kazlų Rūdos, o gal net Sūduvos kraštui. Juk dabar kalviai ne vien arklius kausto (nes jų beveik neliko Lietuvoje), o dažniau užsiima menine kūryba. Kalvystė dabar daugiausia sutinkama interjere bei eksterjere. Meninė kalvystė plačiai pritaikoma transporto priemonių, buities, mažosios architektūros puošyboje, ji turi gilias etnines tradicijas. Kaip anksčiau, ji svarbią vietą užima kryždirbystėje. Metalo viršūnėmis puošiami kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės. Kaldintais kryžiais puošiamos bažnyčios, koplyčios, varpinės. Kaldami kryžius, saulutes, namų puošybai skirtus daiktus, tvoreles, vartelius, kūrėjai dabar naudojasi naujomis metalo apdirbimo technologijomis bei priemonėmis, tačiau neatsisako ir tradicinių. Kultūros darbuotojai, etnologai dažnai padūsauja, jog kalvių – amatininkų ir tautodailininkų – mūsų krašte ir regione mažai belikę. Kažin kažin, gal dar ne viskas prarasta?
Kalbinu darbštųjį, kūrybingąjį kalvį Tadą Staškevičių, gyvenantį Kazlų Rūdoje. Žmona Jurgita sako, kad kalvystė – Tado pašaukimas, jis labai nori kalti ir kurti, tik darbas įmonėje neleidžia to visiškai realizuoti. O mažasis Nedas dažnai mamos klausia: „Kur tėvelis: ar darbų darbe, ar namų darbe?“
– Tadai, kaip kalvystė atsirado tavo gyvenime?
– Į Marijampolės žemės ūkio mokyklą įstojau, nes joje buvo galima įgyti vairuotojo pažymėjimą. Joje buvo kalvystės pamokų, kurios tuo metu man labai patiko. Tada susipažinau su žaizdru, priekalu. Nukalėme po pasagą – tai buvo atsiskaitymo darbas. Kai su žmona Jurgita nusipirkome seną sodybą M. Valančiaus gatvėje, pasistačiau nedidelę kalvę, įsigijau žaizdrą, priekalą ir pradėjau kaitinti ir raityti tą metalą. Mano draugo Manto senelis gyveno Sasnavoje, jis buvo viso kaimo, o gal ir aplinkinių kaimų, kalvis, darydavo akėčias, žagres, kalė pasagas. Iš jo ir parsivežiau priekalą.
– Kokie svarbiausi tavo kalvystės darbai, ką dažniausiai gamini?
– Draugams durų lankstus darau – visi dabar nori senoviškų akcentų. Vienam žmogui šešiasdešimtmečio proga pagaminau metalinį voratinklį – paveikslą. Vienas rimtesnių mano darbų – tai saulytė ir metalinis varpas Jankų mokyklos 100-mečiui (akmuo buvo ne mano). Man pačiam šis darbas patiko, nenusivyliau. Atnaujinau garsųjį Višakio Rūdos šaltinėlį – pagaminau metalinę tvorelę ir keturis metalinius suolus. Žmonės laukia, kad nukalčiau jiems metalinius vartus, turėklus balkonams, tvoras, saulytes stogastulpiams ir kryželius paminklams, žvakides. Dabar labai populiarūs prancūziški balkonėliai antrajame namo aukšte, juose galima tik gėlių vazoną pastatyti, tačiau tai individualiam namui suteikia savotiško žavesio.
Aš viską darau, kalu, kuriu pagal save, savo fantazijas, nors kartais pasidomiu, paskaitau, ką gamina kiti meistrai, bet niekada nekopijuoju.
– Tadai, kokie tavo ateities planai?
– Didžiausia svajonė – pasistatyti didelę kalvę. Jau įsigijau elektrinį kūjį. Gal atrasiu padėjėjų, gal paaugę sūnūs padės kalviauti, nes jie kalvyste labai susidomėjo. Dvylikametis Nojus ir šešiametis Nedas atėję į kalvę jau patys bando pakalinėti…
– Be šio kūrybinio darbo – kalvystės, ar turi kokių pomėgių?
– Yra sodyba su gyvenamuoju namu, kurį perstatėme, renovavome, ji užima 31 arą, tad veiklos užtenka. Joje daug erdvės, yra ir tvenkinys su žydinčiomis lelijomis. Prie namo pastatėme erdvią pavėsinę, joje nuo pavasario iki rudens ilsimės, bendraujame, geriame kavą ar arbatą, priimame draugus. Abu su Jurgita kiemo viduryje sumanėme padaryti „vestuvinę arką“ (taip juokaudami vadiname) iš dekoratyvinio maumedžio, ji tikrai papuošė sodybą. Sakome, kad jaunavedžiams čia labai patiktų fotografuotis… Turime ir šiltnamį, kuriame auginame daržoves, žalumynus. Su šeima mėgstame keliauti po Lietuvą, joje tiek daug gražių, įspūdingų vietų. Dar labai mėgstu žvejoti, tik per darbus šiam pomėgiui laiko pritrūksta…
– Dėkoju už nuoširdumą ir darbštumą, saugant senąsias kalvystės tradicijas, ir linkiu, kad sūnūs sektų tėvo pėdomis.
Kalbino Saulė BERŽINYTĖ
