… iš mamos glėbio besiveržiantys eiti ir savąjį kelią ne kilometrais – dešimtmečiais – skaičiuojantys, gyvenimo dovanas glėbiais semiantys ir kukliau savo dienas leidžiantys… Taip buvo ir tebėra, nes tas laiko ratas ne tik nesustabdomas, bet ir neišpasakytai margas. Iš jo nepaspruksi, ir tik du dalykai yra garantuoti: atėjome ir išeisime. O kol esame čia, galime daug nuveikti: vienas kitam šilumos bei gėrio suteikti, pasodinti sodus, kurie ves vaisius šimtą metų… Bet – galime palikti po savęs ir dykynę: be medžių, be prisiminimų ir bedvasę. Kol esame čia, turime galią ir teisę rinktis.

Kaimas

Jau senokai sklandė gandas, kad Pagraužiuose būsianti didelė šventė. O vasarai į pačią brandą įbridus ir konkreti informacija bei malonūs kvietimai pasklido: tikrai bus šventė – ir laukiama joje visų, kas bent kiek susijęs su Pagraužiais, iš šių kraštų kilęs ar tiesiog apsilankyti ten, kur dar nebūta, norėtų…
Kas tie Pagraužiai? Tikrai – ne visuose žemėlapiuose surastum (šiais laikais lengviau, tačiau pirmiausia jums gali nurodyti visai ne tą Lietuvos kraštą). Taigi: kaimas šis yra Liubavo seniūnijoje (Kalvarijos savivaldybėje). Atvykti galima per Liubavą arba per Akmenynus. Vienur trumpiau, kitur – kelias geresnis… Šiaip jau lėkdamas ir nesidairydamas gali ir pralėkti, nes peizažas šiose apylinkėse akis ir širdį džiugina, o vietovės – paslaptingos… Teka čia upelis Graužė, apie 10 km ilgio, įtekantis į Šešupę. Nuo jo bus kilęs ir kaimo pavadinimas, nors, sako, šiuo vardu jį retai kada vadina. Beje, taip pavadintų upelių Lietuvoje ne vienas. Atkaklūs jie – prasigraužė pro visas kliūtis, graužus…
Visa tai pasakojame, nes šie metai prie mažo upelio įsikūrusiam Pagraužių kaimui išskirtiniai. Lygiai prieš 400 metų, 1622-aisiais, pirmą kartą paminėta, kad „Alytaus didgiryje į pietus nuo Gražiškių kuriami kaimai: Pagraužiai, Beviršiai, Aleksandravas“ (iš Algimanto Babecko knygos „Išnykę (ne)pamiršti dvarai“). Taigi – būtent apie šį jubiliejų ir sklido garsas…

Atgimstantis dvaras

Labiau nei kaimą gal esame girdėję minint dvarą – ypač pastaruoju metu, kai dvarvietėje tiek daug pokyčių (esame „Suvalkietyje“ apie tai rašę prieš metus). Pagraužių dvaras už kaimą jaunesnis, bet ilgą laiką, kaip ir daugelyje kitų vietų, dvarai ir kaimai vieni be kitų neegzistavo: dvaruose kaimo žmonės dirbo, o pažangesnieji dvarininkai ne tik jų darbu naudojosi, bet ir mokslą, kultūrą čia nešė. Per keturis šimtmečius būta daugybės įvykių, permainų, karų ir teritorijų dalybų – ir visokių šeimininkų. Tai, kas dar šioje dvarvietėje išlikę iki mūsų laikų – paskutinio dvarininko Stasio Jakubausko (1894–1942) pėdsakai. Labai išsilavinęs, kaip prisimenama, ramaus būdo, jis įvedė daug naujovių: melioravo žemes, moderniai žvelgė į sodininkystę, Pagraužių dvare įveistas medelynas nepriklausomybės metais buvo trečias pagal dydį Lietuvoje – čia augo apie 60000 medelių, kurie plačiai pasklido (remiuosi jau minėta knyga). Įvairūs nematyti medžiai augo ir dvare – ne vienas jų išliko iki dabar.

…„Tai kur dvaras?“ Šis klausimas natūraliai kyla pirmąkart apsilankius, nes nei rūmų su kolonomis, nei kitos išskirtinės architektūros nėra – išskyrus įspūdingas arkas, kurias ilgą laiką slėpė neįžengiami brūzgynai. Kaip, beje, ir dar daug ką. Tačiau dabar čia erdvė, kurią per daugiau nei dešimtmetį ne tik iš gamtos, bet ir iš visa naikinusios buvusios sistemos pamažu atkovojo Gintarė ir Saulius Staseliūnai. Atgaivinti, kas įmanoma (kad ir ypatingą seną medį), ir sukurti daug ką nauja tam, kad žmogui, čia užsukusiam, būtų gera. Kaip pasakojo istorikas A. Babeckas, neretai kviečiamas palydėti, parodyti Pagraužių dvarą, žmonėms čia patinka.

Taigi – praėjusį šeštadienį čia ir rinkosi maži ir pagyvenę paminėti Pagraužių kaimo 400 metų jubiliejaus.

Šventė, kokių dar nebuvo…

Daug visko žadėjo rengėjai: kvietė visai dienai, ragindami atidėti darbus ir kartu gražiai pasibūti po senaisiais medžiais, žydint gėlynams, skambant muzikai, neskubriai šnekučiuojantis. Bet, sako, žmogus planuoja, o kažkas ten į ūsą šypsosi… Dulksna ryte ir ilgoka liūtis suėdė daug nervinių ląstelių daugybei žmonių, nes ne vienas ar du – dešimtys – sukosi rengdami šventę. Tačiau Pagraužių žmonės bei jų kaimynai ir bičiuliai, kaip ta Graužė – kliūčių nebijantys. Ir susirinko, ir neniurzgėjo, kai oficialią pradžią teko kiek pavėlinti. Kita vertus – kaip niurzgėsi, kai Liubavo medžiotojai didžiausią puodą ypatingos sriubos išvirė ir visiems karštą viralą dalino…

…O pati pradžia – šv. Mišios Liubavo bažnyčioje, kur, sakė žmonės, šviesiau sieloje tapo ir prasmingų žodžių pasiklausius, ir ypatingai muzikai skambant… Po to – ties kryžkele simboliškai atidarytas Pagraužių parkas, nuo šiol neleisiantis išklysti iš kelio jo nežinančiam. Su šio kaimo žmonėmis daug metų bendraujanti marijampolietė Aldona Murauskienė paskaitė specialiai šiai šventei skirtų eilių.

O jau kai Tautkaičių liaudiškos muzikos kapela „Sūduva“ trenkė melodiją ir į išpuoštą, mirguliuojančią sceną viesulu įskriejo visiems iš televizijos pažįstama Zita Kelmickaitė (titulų nevardinsime), tarsi kažkas dideliu skėčiu pridengė prakiurusį dangų. „Viskas čia ne šiaip sau, – sakė ji: – Susirinkote, bendravote, pasikalbėjote ir apkalbėjote daug ką (kaipgi be šito?), todėl ir lietus liovėsi. Žinokite: žvelgia dabar jūsų senoliai iš aukštybių ir stebisi, kiek daug žmonių savo kaimo 400 metų jubiliejaus paminėti susirinko! Stebisi ir džiaugiasi“.

Renginio vedėja nostalgiškai prisiminė, kaip prieš trejetą dešimt­mečių stebuklingose Akmenynų apylinkėse su studentais dainas užrašinėjo…

„Kaip gera jus matyti: kaimyne, bendraklasi, bičiuli, atvykus su mumis kartu pasidžiaugti šiuo gražiu jubiliejumi. Norisi paant­rinti klebono ryte pasakytiems žodžiams, kad bėgame, skubame, galvojame apie rytojų – o pabūkime čia kartu šiandien“. Taip Gintarė ir Saulius Staseliūnai dėkojo atvykusiems į šventę. Kaip sakė Pagraužių bendruomenės žmonės, būtent Gintarė buvo tas žmogus, kuris visus juos „įsuko“: pradžioje apie kaimo jubiliejų galvota nedrąsiai, bet idėjų daugėjo ir viskas įsisiūbavo… Būtent Staseliūnams padėkos skambėjo ne kartą: Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis, Liubavo seniūnas Gintas Baliulis (šio krašto vaikas) džiaugėsi, kad gyvybinga kaimo bendruomenė, kad vietoje buvusio apleisto ploto atsirado patraukli, džiuginanti žmones teritorija, kur bus dar daug įvairių veiklų. Dėkota bendruomenės pirmininkui Aliui Derenčiui.

Audringais plojimais buvo palydėta naujiena, jog jau netrukus bus išasfaltuota kelio iki Liubavo atkarpa… O kokių dovanų tik nebuvo – Zita Kelmickaitė dalijo „auksą“, kuris padeda protui, Liubavo kaimo bendruomenė atgabeno visą „auksinę“ dėžę, o Akmenynų seniūnijos seniūnė Danguolė Sinkevičienė dovanojo linų puokštę ir savo surinktų žolelių: kad ant Pagraužių bendruomenės stalo būtų duonos, kad visus burtų draugėn kvapi arbata.

Istorikas Algimantas Babeckas priminė Pagraužių kaimo ir dvaro istoriją, šmaikščiai atsakydamas į suktus Zitos Kelmickaitės klausimus, loterijoje buvo galima laimėti dvi jo knygas (jau paskutines) apie Kalvarijos krašto dvarus.

Ypatingai buvo pagerbti seniausi kaimo gyventojai, kuriems nuo 98 iki 85 metų. Tai – Leonija Derenčienė, Marija Šiupšinskienė, Ona Bagdonienė, Juozas Didvalis ir Marija Danutė Augaitienė. Seimo narė Vaida Giraitytė-Juškevičienė įteikė dovanų, renginio vedėja gražiai pakalbino…

Scenoje vis grojo „Sūduvos“ muzikantai, elegantiškai šoko Igliaukos retro šokių grupės šokėjai, o kiek pradžiūvusioje vejoje Kalvarijos „Diemedžio“ šokėjai kvietė visus drauge pajusti šokio smagumą. Galėjai sau klaidžioti po didelę gražią teritoriją, ilgėliau sustoti prie Danutės Saukaitienės rišamų šieno skulptūrų ar keramikų su savo darbais, paspėlioti, kas gi bus tuose naujuose pastatuose tolėliau, apžiūrėti autentiškas dvaro liekanas…

…Buvo dar keli koncertai, ypatingo dėmesio sulaukė Vytautas Šiškauskas, buvo ugnies šou… Argi viską surašysi? Viską pasako paprasti žodžiai: „Tokios šventės čia dar nebuvo“.

Nijolė LINIONIENĖ