Recenzija Janinos Dovidaitytės-Lebskienės pirmajai knygai „Širdies šuliniai“
„Tegul išauga tai, kas bręsta slaptame širdies šulinyje ir išsiskleidžia gerumo žiedais.“
(Iš rinkinio pratarmės)

Visada jaudinančiai džiugu paimti į rankas naują, neseniai dienos šviesą išvydusią knygą – ypač, kai jos rankraštį jau anksčiau skaitei ir žinai, jog tai, kas yra rinkinyje, verta dėmesio ir pagarbos.

Janiną Dovidaitytę-Lebskienę pažįstu gana seniai. Kadaise literatūriniuose sambūriuose teko girdėti ir vieną kitą jos eilėraštį: matėsi, jog žmogus dar ne itin drąsus, ieškantis savo kūrybos kelio. Ir kai Janina, galvodama apie būsimą knygą, su dideliu sakralinės poezijos pluoštu atėjo pas mane pasitarti, sužinoti nuomonę, pasklaidžiusi puslapius ir nustebau, ir nudžiugau – tai atsiskleidė kaip atradimas.

Ir štai po ilgoko laukimo sakralinės poezijos knyga „Širdies šuliniai“ jau rankose: gelmingu, gražiu pavadinimu, skoningo dizaino, išleista Kaune, UAB „Vitae Litera“. Rinkinyje – keturi skyriai: „Kančios monologai“, „Vidinės kovos“, „Gyvybės vanduo“ ir „Džiugesio šalis“. Su kokiu eilėraščiu besusipažinsi, jie visi stebina autorės mąstymu, tikrumu ir nuoširdumu. Tai per žodį bylojimas žmogaus, gerai pažįstančio gyvenimą – visas jo briaunas: ir slaptas, ir atviras, ir džiugias, ir žaizdotas. Čia nerasi moralizavimo, kartais būdingo panašaus pobūdžio poezijai. Tai gilus, meniškas, psichologiškais pastebėjimais pagrįstas kalbėjimas, susitapatinant ne tik su kitų, bet ir su savo netobulumu, nebijant apnuoginti savojo silpnumo, savųjų klaidų.

Einu per paklydimų prarają:
Vienoje pusėje –
Kančių keliai,
Kitoje – nuoskaudų verpetai.
Skylėta mano sielos ta skara,
Ar drobės beužteks
Baltai ją užadyti?

Dvidešimt pirmas amžius – susvetimėjimo ir materijos triumfas. Liūdina daugeliui būdinga nemeilė, kurios „Žingsniai primena/ Surūdijusių vyrių girgždėjimą“. Vėlgi – su atgaila ir apgailestavimu atsigręžiama į save: „Viešpatie, siunti man/ Žmones lyg dovanas…/ Ir nedėkinga aš –/ Kai kurių net neatplėšiu…“ Tačiau to suvokimas, savęs smerkimas duoda jau kitą vaisių: „Jaučiu, kaip laša į širdį/ Broliškumo balzamas,/ Baigia jau žvakė sudegti,/ Sielos naktį apšviesdama…“

Labai paguodžiantis, taurus yra tas Janinos „Pasilenkiu prie vargano žmogaus“. Tai per visą rinkinį įvairiuose kontekstuose ir įvairiais žodžiais vis suskambantis nuoširdus leitmotyvas. To labai reikia, nes dabartiniame gyvenime didelė dalis žmonių meldžiasi Mamonai, su panieka žiūri į varganesnius, karaliauja „Puikybė/ Lyg viešnia klastinga,/ Perlų vėriniais apsisagsčiusi,/ Iš aukšto žiūri į paprastą žmogų/ Be kilmės dokumentų,/ Be prabangaus namo,/ Be išdidaus ironiškojo šypsnio“.

Visi mes jautrūs. Ir sudėtingi tie sielos skauduliai, kurie kartais slegia, kankina; nesvetima tai ir autorei, nes jinai sako: „Ar dar paduos kas nors/ Vandens skaidraus/ Savigraužai nuplauti?“ Filosofine įžvalga nuskamba ir toks poetės pasakymas: „Nemėgstu dykumos –/ Nes čia išsitrina aiškumo ribos.“ Šiame lenktyniavimo amžiuje, kai žmonės nori vis daugiau, vis greičiau, vis už kitus pranašiau, it išmintingas pristabdymas ar nuoširdus nuraminimas suskamba autorės žodžiai: „Ne visi gali būti/ Krištolo indais…/ Vandeniui pasemti/ Ir molinis ąsotis tiks“. Stebina ir kilnus kalbėjimas: „Svarbu pajust/ Šioj laiko upėj/ Širdžių švelnumo kalbą šventą“. Arba: „Ateik:/ Iš rojaus sodų,/ Iš Marijos nardo kvepalų“.

Autorei rūpi ne vien Tikėjimas, Tėvynė su savo „krištolo kalba“, jai rūpi ir plataus pasaulio žmonių santarvė bei dermė, tad jautriai prabylama ir apie tai: „O Ruanda,/ Mano seserie juodoji…/ …Tegul Kristaus meilė sujungia/ Juodas ir baltas rankas…“

Išeitis – pasitikėjimas Aukščiausiąja Apvaizda ir žmogiškumu, nes „Tik gailesčio kruopelė/ Sušildyti galėtų/ Žaizdom aptekusį gyvenimą.“

Taip – tai pasiremdama Šventraščiu, tai paapgailestaudama dėl savų ir svetimų klaidų, poetė mus atveda į paskutinį skyrių „Džiugesio šalis“. Čia jau visai nušvinta akys. Atsiveria dar kiti knygos klodai. Jaukiai ir tikroviškai nutapomas toks tarsi paprastas ir toks gražus peizažas sykiu su meile Lietuvai ir jos žmonėms: „Kviečiai pageltonavę;/ Ir grįžta moterys/ Pro tirštą miglą/ Su balto pieno kibirais.“ Kaip šildo širdį išjaustos ir kituose eilėraščiuose sudėtos mintys – kaip antai: „Tikėjimo bitelės/ Tyliai dūzgia“; arba „Štai taip ateina Meilė,/ Kaip tylaus ramumo sonata,/ Ir gieda vakaro laukai/ Amžiną giesmę Kūrėjui.“

Dėkingumas Dievui ir žmonėms, užuojauta už save silpnesniems, gilus ir pagarbus pajautimas protėvių šaknų – tai tarsi šventi akmenys, kuriais išgrįsti gilūs, ne kiekvienam įžvelgiami ir išsakomi „Širdies šuliniai“. Janinai – kilnaus meditatyvinio mąstymo, gilios sielos ir gilaus tikėjimo žmogui – pavyko tai padaryti.
O baigiant šios knygos apžvalgą būtų tiesiog nuodėmė nepacituoti nuostabaus paskutinio rinkinio eilėraščio.

Baltų moterys
Žlugtą velėja,
Jordano vandenys
Teška nuo jų audeklų…
Nuometuos paslėpta
Tyra skaistumo gėlė – – –
Niekada neiširs
Krikšto siūlės,
O ant vestuvių stalo
Nepritrūks Kanos vyno,
Jei tik nusiplausi dulkes
Jordano vandenyje.

Pripažinkime: tai dvelkia amžinumu… Ir, regis, nieko jau daugiau nebereikia – nei ką papildyti, nei ko nors klausti, tik tyliai sugerti į save tai, ką akys pamatė, ką siela suprato – patyrė saldaus ir svarbaus.

…Taigi, miela Janute, būk pasveikinta, sulaukusi savo pirmosios brandžios knygos, savo kūrybinio išsipildymo valandos! Tikimės, jog rašai ir dar rašysi toliau, nes kūryba yra begalinė. O kad pirmoji knyga stipri – tai labai gerai, nes, kaip sakoma, pirmoji knyga yra autoriaus vizitinė kortelė… Kaip ten bebūtų, jei net neišleistum nė rinkinio daugiau, knyga „Širdies šuliniai“ suteikia tvirtą pagrindą pasidžiaugti tuo, kas sukurta: tai yra įvykis literatūrinėje erdvėje, rimtas reiškinys lietuvių sakralinėje poezijoje.

Česlova JAKŠTYTĖ, Lietuvos rašytojų sąjungos narė

Janinos Dovidaitytės-Lebskienės knygos pristatymas – rugpjūčio 11 d., 12 val. „Spindulio“ kino teatre.