Ateiti į muziejų – tai patepti širdį medumi. Nes čia būsi sutiktas kaip artimas giminaitis, apkabintas, pakalbintas, pagaliau būsi pakviestas į tikrą puotą sielai! Būtent taip jautėsi susirinkusieji į Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejų, kurio unikaliajame rūsyje buvo atidaryta fotomenininko, Marijampolės metraštininko Romo Linionio fotokompozicijų paroda „Vinco Dovinės ainiai“.
Romas Linionis, kukliai pristatydamas parodą, akcentavo, kad tokiu būdu norėjo nulenkti galvą prieš meistrus, kurie mūsų kraštą garsino ir tebegarsina, čia kūrė ar tebekuria menus, puoselėja istoriją ir kultūrą. „Tai nuo 1974–1975 metų fotografuoti menininkai, su kuriais buvau ir esu tame pačiame kelyje“, – sakė R. Linionis, pridurdamas, kad ši paroda skirta Sūduvos metams paminėti.
Renginį išplėtė, papildė Vidmanto Čekaičio 1972 m. filmuota pirmoji humoro paroda ir R. Linionio sukaupta fotodokumentika, skirta fotografijos dienai paminėti (renginys vyko rugpjūčio 19-ąją, Pasaulinės fotografijos dienos išvakarėse). Šioje parodoje labai tiko Liudvinavo mėgėjų teatro „Žalias sodas“ (rež. Vitas Gvazdaitienė) epizodas apie dievadirbį Vincą Dovinę iš spektaklio „Mediniai stebuklai“ pagal K. Borutos to paties pavadinimo romaną.
Kol renginio svečiai ėjo nuo vienos fotokompozicijos prie kitos, stebėdami, kas ir kodėl vaizduojama, ką norima pasakyti, ir stebėdamiesi kūrybišku Romo Linionio matymu, pakalbinau ir patį Romą. Jis sakė, kad visi šie darbai atlikti ne kompiuteriu, bet senoviniu būdu (karpyta, klijuota, montuota) – kaip kokia dėlionė. Ir kaskart pagalvota: kokia kompozicija geriausiai atskleistų ir paryškintų, pavyzdžiui, dailininko Justino Prakapo, choreografės Alinos Kvietkauskienės, muzikų Petro ir Nijolės Gruodžių, kapitono Rimanto Dovydaičio ar poetės, dainų tekstų autorės Dalios Saukaitytės, istoriko Rimvydo Urbonavičiaus ir dar daugiau kaip pusšimčio mums pažįstamų ar jau tik atmintyje išlikusiųjų asmenybes.
Šioje parodoje buvo jaučiamas ir išskirtinis Nijolės Linionienės literatūrinis braižas. Nors ji kuklinosi ir sakė maža kuo prisidėjusi prie vyro kūrybos, tačiau ko verti prierašai prie fotokompozicijų! „Nijoliški“ žodžiai – talpūs, taiklūs ir poetiški – vien iš jų geras režisierius sukurtų puikų filmą pagal Romo Linionio kūrybą. O filmo įžangoje galėtų skambėti jos pačios įgarsintas tekstas:
„Kažkada, kai būna labai gera (o dar dažniau – taip bloga, kad jau, regis, nebeišlaikysi), žmogus griebiasi… gal taurės šampano ar nuodų, o kitas gal – kirvio ar kaltelio, teptuko ar plunksnelės, muzikos – natų ar instrumento. Ir pradeda kalbėti su savimi – ir su mumis visais, apsakydamas gyvenimus, kurių nemokame suprasti. Kaip tasai dievadirbys Vincas Dovinė iš Kazio Borutos „Medinių stebuklų“ (mūsų pasaulyje jis buvo Tamošius Dulska), laikytas dideliu keistuoliu šiame paprastame gyvenime. (…). Kiekvienas kraštas turi savo didžiavyrius ir savus keistuolius, kurių talento ir didelio darbo dėka gimę (realisto akimis – irgi keisti) kūriniai išlieka daug ilgiau nei tai, kas vadinama turtais ar nuosavybe. (…) Ši paroda – apie tokius žmones. Fotokompozicijose – ne vien kūrėjai ir jų darbai. Tie tarsi ir pašaliniai dalykai – ir fonas, ir iliustracija ar metafora, autoriaus interpretacija, diktuojamos temos. O gal – mįslė? Pabandykite ją įspėti“.
Paroda „Vinco Dovinės ainiai“ veiks iki rugsėjo 31 d. Būtinai ją aplankysiu dar kartą. Nes, kaip sako pats Romas, turime už ką nusilenkti asmenybėms, kūrusioms ir tebekuriančioms šiandienos Sūduvą ir Marijampolę. Turime už tai nusilenkti ir Romui Linioniui, daugiau kaip penkias dešimtis metų fotografuojančiam mūsų kraštą ir jo žmones.
Daiva KLIMAVIČIENĖ
