Praėjusį trečiadienį Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje atidaryta Jungtinių Amerikos Valstijų fotografijos pionieriumi vadinamo etnologo Edvardo Šerifo Kurtiso (Edward Sheriff Curtis) fotografijų paroda „Šešėlių gaudytojas“. Ši paroda jau ketvirtus metus keliauja per Lietuvą ir unikalius jos darbus jau pamatė keliolikos mūsų šalies miestų bei miestelių gyventojai.

Šiemet yra minimos Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių užmezgimo 100-osios metinės, tad naujoji paroda Sūduvos sostinėje skiriama šiai progai. Sveikindamas susirinkusius Marijampolės savivaldybės vicemeras Arūnas Visockis priminė, kad mūsų mieste dislokuoto kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione tarnauja ir amerikiečiai. Jis dėkojo JAV ambasadai Lietuvoje, kuri skiria nemažai dėmesio Marijampolei ir prisiminė šiemet vykusį įspūdingą šios šalies kariškių koncertą Poezijos parke.
Į parodos atidarymą atvyko ir JAV ambasados kultūros atašė Modžibas Gaznavi (Mojib Ghaznawi). Visai neseniai darbą Lietuvoje pradėjęs diplomatas lietuvių kalba pasveikino susirinkusius ir pasidžiaugė, kad ši ypatinga paroda atkeliavo į Marijampolę. Jis pabrėžė, jog Amerika yra demokratijos principų besilaikanti valstybė, esanti prieš bet kokius istorijos iškraipymus ir visada pasisakanti už žmogaus teises, turėdamas galvoje karą Ukrainoje.

Pačią parodą ir jos darbus pristatė jos kuratorius, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas Darius Vaičekauskas.

Jis priminė, kad šie unikalūs fotodarbai į Lietuvą atkeliavo 2018 metais, kai vyko fotobienalė Plungėje, o vėliau, pritarus JAV ambasadai Lietuvoje, nutarta, kad paroda keliaus po visą Lietuvą.

Būsimasis fotografas E. Š. Kurtisas gimė 1868 metais ūkyje Viskonsino valstijoje. Jis anksti pradėjo fotografuoti, jau 17-os metų dirbo fotografo padėjėju. 1898 metais įvyko tai, kas pakeitė Edvardo gyvenimą, nutolino jį ir nuo darbo studijoje, ir nuo šeimos. Kartą jis fotografavo vieną kalną ir sutiko grupę paklydusių mokslininkų. Šie jį pakvietė būti ekspedicijos į Aliaską 1899 metais fotografu. Kitais metais jis išvyko fotografuoti Montanos valstijoje gyvenusių pikanų genties indėnų.

Grįžęs į Sietlą, E. Kurtisas surengė fotografijų parodą, ėmė rašyti straipsnius apie indėnus ir keliauti po visą šalį dėstytojaudamas. Jo fotografijos buvo vertinamos už gryną grožį ir netrukus tapo plačiai žinomos šalyje. JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas netgi pakvietė E. Kurtisą fotografuoti savo dukters vestuvių ir šios šeimos portretų.

Siekdamas Vakaruose fotografuoti indėnus, E. Kurtisas surado žmogų, kuris sutiko perimti jo studiją Sietle, ir susirado rėmėją, sutikusį padėti jam įgyvendinti grandiozinį sumanymą. Gavęs 75 tūkst. dolerių, E. Kurtis su bendradarbiais sėdo į dengtą vežimą ir leidosi fotografuoti indėnų.

Kelionėse neišvengta sunkumų – nepravažiuojami keliai, ligos, technikos gedimai, kamuojantis Arktikos šaltis ir alinantis dykumų karštis, susidūrimai su įtariais „nedraugiškais kariais“. Ekspedicijos dalyviai surinko daugiau nei 10 tūkstančių dainų, muzikos, pasakojimų iš daugiau nei 80 indėnų genčių.
E. Kurtisas gavo leidimą organizuoti mūšių ir tradicinių ceremonijų atkūrimus, kuriuos jis dokumentavo savo griozdišku 35×42 cm fotoaparatu – vaizdas buvo išgaunamas ant šviesai jaut­ria emulsija padengtų stiklinių plokštelių, kurios nuotraukoms suteikdavo žavų aukso atspalvį, tapusį išskirtiniu jo fotografijų bruožu. Čiabuviai pavadino jį „Šešėlių gaudytoju“ – iš čia ir parodos pavadinimas.

1930 m. E. Kurtisas išspausdinto paskutinį, devynioliktą, „Šiaurės Amerikos indėnų“ fotografijų albumo tomą, per 30 metų padaręs apie 40 tūkst. nuotraukų. Tada visi šie darbai buvo parduoti už 1000 dolerių, o šiandien jie vertinami daugiau kaip 35 mln. dolerių. Fotografas mirė 1952 metais nuo širdies smūgio.
E. Kurtiso fotografijos vaizduoja nemarią Šiaurės Amerikos indėnų kultūrą, vykstant nesustabdomai Amerikos ir modernaus gyvenimo ekspansijai, negrįžtamai keitusiai indėnų gyvenimo būdą. Kai kurie kritikai kaltino jį nuotraukų klastojimu – esą jis daręs karjerą, ignoruodamas tikrąjį fotografuojamųjų gyvenimą. Kiti, priešingai, gyrė jį už sugebėjimą savo darbuose atskleisti žmonių orumą ir universalų žmogiškumą.

Didžioji jo darbų dalis yra saugoma Šiaurės Vakarų (Northwestern) universitete, taip pat nemažai darbų yra JAV Kongreso bibliotekoje – būtent su šios bib­liotekos įrašais yra nuotraukos, dabar keliaujančios po Lietuvą.

Visose vietose Lietuvoje, kur buvo demonstruojamos šios nuotraukos, jos sulaukė didelio dėmesio, į parodų atidarymus rinkosi daug žmonių, kurie turėjo išties retą galimybę pamatyti beveik prieš šimtą metų sukurtus Amerikos indėnų portretus, jų buities akimirkas. Dabar tokią galimybę iki rugsėjo 1-osios turi ir marijampoliečiai.

Algis VAŠKEVIČIUS