Kuo naudinga jaunuoliui savanorystė? Ar verta jį kelti nuo sofos dėl tokios neatlygintinos veiklos? Šiuos klausimus „Suvalkietis“ uždavė Marijampolės moksleivių kūrybos centro Atviro jaunimo centro (AJC) psichologei Gitanai TAMULYNIENEI ir metodinio darbo vadovei, jaunimo darbuotojai Kristinai ČEPONIENEI.
Savanoriaudami atsiskleidžia
Kristina Čeponienė sako, kad kelti vaiką nuo sofos visada verta, nes jis įgauna patirties. O dar jeigu jaunuolis nežino, kokią profesiją nori rinktis, tai labai geras būdas pasitikrinti, ar vienas arba kitas darbas tiktų. Jei dvejojo, pavyzdžiui, ar būti socialiniu darbuotoju, padirbėjęs socialinėje įstaigoje galbūt pamatys, kad tai – ne jam. O kitas gal supras, kad tai – jo gyvenimo kelias.
Taigi vieni jaunuoliai savanorystėje nori realizuoti save, o kiti galbūt tikisi smagių pramogų. Tie, kurie pasirenka savanoriauti Marijampolės kultūros centre, atranda ne tik naudingų pažinčių, bet ir pabūna renginiuose, koncertuose. Taip pat pamato, kas jiems patiems labiausiai prie širdies – gal vienas mėgsta bendrauti su žmonėmis, o kitą traukia technika, kompiuteriai ar instrumentai.
„Pas mus Atvirame jaunimo centre jaunuoliai savanoriaudami labai atsiskleidžia. Kai kurie pradžioje būna nedrąsūs, nelinkę bendrauti, o vėliau pražysta, net eina savanoriškai padirbėti į kitas organizacijas – gauname apie juos gerų atsiliepimų. Mes juos čia tiesiog užauginame savanoriais“, – pasakojo moterys.
Psichologė Gitana Tamulynienė pasakoja, kad AJC savanoriai organizuoja renginius, padeda surasti, prikviesti jaunimo apsilankyti centre. „Vaikai kitaip vieni su kitais užmezga ryšį, paskleidžia informaciją apie tai, ką galima rasti ir veikti mūsų centre. Kartu išmoksta komunikavimo, viešo kalbėjimo, net dirbti su garso technika“, – apie įvairius įgūdžius pasakoja psichologė.
Moterys prisiminė vieną konkrečią istoriją, kai regėjimo negalią turintis Mangirdas sumanė AJC surengti savo pirmą koncertą, pats sukūrė jam scenarijų, kvietėsi kitų atlikėjų, ir viską padaryti jam padėjo centro savanoriai. O kitas vaikinas Simas savanoriavo įgarsinant šį renginį ir taip užsidegė tuo, jog dabar įsidarbinęs įmonėje „Scenos servisas“. Simas ir Mangirdas atrado save centre, pasibandė ir dabar drąsiai žengia toliau pasirinktu keliu.
AJC turi net radijo stotį. „Pogrindžio balsas“ – tokį pavadinimą jai sugalvojo patys jaunuoliai. Vesdami radijo laidas jie čia mokosi įveikti savo baimes, palaikyti vieni kitus. Du iš jų jau atrado, kad norėtų studijuoti žurnalistiką: vienas nori būti radijo žurnalistu, o kita – rašyti straipsnius. Vienam berniukui labai patiko fotografuoti, jis užsirašė į savanorius ir dabar eina fotografuoti renginius, taip kuria ir savo įvaizdį ateičiai, didina savo populiarumą, įgyja patirties. Tokie dalykai, kaip pasakojo moterys, Atvirame jaunimo centre dažni.
Savanorystė – kaip įrankis kažko išmokti
G. Tamulynienė dirba centre antri metai ir mato, kaip jaunuoliai čia keičiasi – mokosi bendravimo kultūros, vieni kitus paauklėja, paragina nesikeikti, mandagiai bendrauti. Svarbiausia, kad čia jie pasikelia savivertę, nes gauna atsakingų užduočių, jaučia, kad jais pasitikima, sulaukia pagyrimo, jų pastangos įvertinamos.
Atviras jaunimo centras bendradarbiauja su kitomis jaunimo organizacijomis, tokiomis kaip „Jaunimas yra“ ar „Jaunieji maltiečiai“, tad vyksta jaunuolių kaita, keičiamasi savanoriais.
Moterys pasakojo, kad netrukus su „Jaunaisiais maltiečiais“ įgyvendins projektą, susijusį su vienišų senukų lankymu, taip skatinant jaunuolių empatiją. „Jaunieji maltiečiai“ tokią veiklą organizuoja jau kelinti metai, o AJC šiemet prisijungs pirmą kartą.
Savanorystė gali būti reglamentuota ir laisva. Jaunimo savanoriška tarnyba (JST) – tai intensyvi 6 mėn. trukmės savanorystės programa jauniems žmonėms nuo 14 iki 29 m., kurios metu jaunuoliai vidutiniškai 40 val. per mėnesį savanoriauja pasirinktoje akredituotoje priimančioje organizacijoje. Tai reglamentuota savanorystės forma ir jaunuoliai už ją gauna 0,25 balo stodami į aukštąsias mokyklas. Taigi čia daugiau atskaitomybės, yra veiklos grafikai, pasirašomos sutartys. JST veiklą Marijampolėje koordinuoja Visuomenės ir verslo plėtros institutas, o Atviras jaunimo centras jiems padeda. „Pas mus yra du JST savanoriai, kurie oficialiai pusę metų atliks tarnybą, padės mums visuose darbuose, taip pat ir dirbti mobilųjį darbą – kai vykstame pabendrauti su jaunimu į kaimo vietoves“, – pasakojo K. Čeponienė.
O vietiniai laisvieji savanoriai dirba be jokių tarnybų ar reglamento. Būna ir taip, kad kai kurie pradžioje savanoriauja laisvai, o paskui pasirašo sutartis su Jaunimo savanoriška tarnyba.
Moterys juokauja, kad bet kokia savanorystės forma labai naudinga ir nėra jokio pašalinio neigiamo efekto. Jos plačiau papasakojo apie tai, kad pavasarį su savanoriais labai intensyviai važinėjo į mobilųjį darbą Avikilų kaime. Ten Vaiko tėviškės namuose dar yra keli gyventojai, taip pat apsigyvenę ukrainiečiai pabėgėliai. Jų šeimoms Kristina ir Gitana su savanoriais vedė įvairias veiklas, taip pat ir meno terapijos užsiėmimus. Buvo teikiama psichologinė pagalba, bendraujama. „Jie labai laukdavo mūsų. Vedėme ir su našlaičiais bendrus užsiėmimus. Pastebėjome, kad tie vaikai iš Vaiko tėviškės namų jaučiasi užmiršti. Tai paskutinė karta, kuri laukia, kol sueis pilnametystė, o tada įstaiga bus likviduota. Iš pradžių šie jaunuoliai žiūrėjo skeptiškai į tai, ką mes darome, bet vėliau prisijungė“, – pasakojo AJC atstovės.
Savanorystė yra kaip įrankis kažko išmokti, išdrąsėti. Kaip pavyzdį moterys pasakojo apie gatvės gimnastus, kurie išsakė norą parodyti visuomenei, ką sugeba. Pirmas jų pasirodymas įvyko Moksleivių kūrybos centro piknike. „Vėliau mes tarpininkavome, kad jie galėtų pasirodyti ir Sporto naktyje, kurią rengė „Jaunimas yra“. Gatvės gimnastai dabar yra „trendas“ – vyrukai noriai prie jų jungiasi, mokosi. Tai privati iniciatyva: kažkada susibūrė jaunimas treniruotis ir jau kelios kartos neformaliai vieni kitus moko ir treniruojasi atlikti gimnastikos pratimus ant skersinio. Kai kurie iš jų lankosi ir AJC, iniciatyva treniruotis kyla iš jų pačių, o mes tik skatiname – tai iliustruoja mūsų misiją ir darbą: įgalinti daryti tai, ką jaunimas nori“, – pasakojo K. Čeponienė.
Vietoj atlyginimo gauna nematerialių vertybių
G. Tamulynienė kalbėjo apie tai, kad AJC skatinama jaunimo vidinė motyvacija, palaikoma bet kokia iniciatyva, kad jaunuoliai įgytų drąsos pabandyti padaryti tai, ką nori, ką sumanę. Pasak jos, kai kuriems jaunuoliams būti laisvaisiais savanoriais smagiau, nes turi daugiau laisvės, nėra griežtų grafikų, bet jie gauna kitų gerų dalykų – geras emocijas, naujų įgūdžių tam tikrose srityse, įgyja pasitikėjimo savimi, palaiko vienas kitą, dažniausia dirba po kelis, neretai susidraugauja ir bendrauja toliau. Taigi savanoriavimas vietoj atlyginimo duoda daug nematerialių vertybių, kurios reikalingos gyvenime, nes mokykla ne visada to suteikia, kaip ir kai kurios šeimos.
Jaunam žmogui labai reikia teigiamo įvertinimo, palaikymo. Iš socialiai atskirtų šeimų ateina emociškai pažeisti jaunuoliai, bet centre jie jaučia pagarbą, jaučiasi saugūs. Kai kurie iš jų mokykloje turi problemų, bet čia nieko panašaus nebūna, nėra jokių bėdų dėl elgesio ar pan. Kita vertus, jie AJC neprivalo būti, kaip kad mokykloje, taigi ir būna, kada nori.
Moterys sako, kad gal dėl to būna sunku pašaliniams išaiškinti, ką Atvirame jaunimo centre jaunuoliai veikia, nes iš šalies atrodo, kad nieko neveikia, tik sėdi. „Čia ir yra esmė, nes jie ateina, kada nori. Ne dėl to, kad privalo. Jiems čia smagu. O šaltu oru jų susirenka tikrai daug“, – pasakojo moterys.