Vis dar, kažkur tyliai, išgirstame gerus dvejus metus lydėjusius žodžius – karantinas, pandemija, korona… Dveji metai nėra didelis laiko tarpsnis, tačiau jaunimui tai ypač svarbus laikas, kuomet kai kuriems teko nemažai atsisakyti, trumpam pamiršti mėgstamas veiklas ar bandyti prisitaikyti ieškant kūrybinių sprendimų. Karantinas pakoregavo mūsų gyvenimą, tačiau galima išgirsti ir gerų istorijų, kurios tik parodo, kad pandemija ne tik atėmė, bet ir dovanojo didelę motyvaciją kurti. Marijampolietė šokėja, choreografė ir šokio namų „Balledo“ įkūrėja Domantė Tereškevičiūtė sako, kad karantinas ne tik paskatino kūrybiškai pažvelgti į situaciją, bet ir padėjo dar geriau pažinti save.

Širdyje visada buvo Marijampolė

Nuo dvejų metų šokio pasaulyje besisukanti Domantė jau būdama darželyje kūrė šokius ir į juos įtraukdavo savo draugus ar bendrmokslius: „Man visada patiko mokytojauti, kažkam vadovauti. Nuo pat mažens stebėjau Sidonos Sventickienės, pirmosios mano šokių vadovės, darbą ir visada norėjau būti kaip ji. Mačiau save mokytojos vaidmenyje. Baigus mokyklą, net nekilo minčių, kur kitur galėčiau save realizuoti, ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti šokio meno ir pedagogikos. Visada žinojau, kad grįšiu čia, į Marijampolę, kad galėčiau joje kažką sukurti. Klaipėda – gražus miestas, studijuodama buvau ten laiminga, tačiau širdyje visada buvo Marijampolė. Tai – mano namai“, – taip apie save kalba jaunoji choreografė.

Mokytis šokio paslapčių galima ir netradiciniu būdu

Pandemija ypač stipriai palietė švietimo įstaigas, tačiau kalbėdama apie pandemijos laikotarpį Domantė jį prisimena kaip vieną geriausių, paskatinusių dar labiau kurti: „Pandemija prasidėjo, kai buvau įpusėjusi studijas. Jų metu buvo daugiau praktikos nei teorijos. Prasidėjus pandemijai, privalėjome grįžti į savo miestus, paskaitos vyko nuotoliniu būdu. Manau, ši situacija paskatino visų kūrybiškumą – ne tik dėstytojų, bet ir mūsų pačių. Buvo sunku, bet tikrai negaliu sakyti, kad pandemija kažką sujaukė. Man tai buvo vienas geriausių laikotarpių. Labai myliu savo namus ir norėjau būti Marijampolėje, todėl kartu turėjau galimybę ir studijuoti, ir būti namuose.

Paskaitos buvo labai įdomios, nes gavome įvairių užduočių, pavyzdžiui, šokdami turėjome pristatyti savo miesto vietą, filmuotis jame, kiekvienas skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Visos kūrybinės užduotys buvo labai įdomios, šokome ir lauke, atsiskaitymai taip pat vyko namų erdvėje. Šokome naudodamiesi durimis, baldais, todėl tokie dalykai tikrai labai lavino mūsų kūrybiškumą. Dėstytojai sugalvojo įdomių užduočių, o mes, studentai, stengėmės jas pateikti kūrybiškai ir įdomiai, kad studijos nenukentėtų. Aišku, gaila, kad netekome gerų metų tiesioginių studijų, negalėjome dalyvauti įvairiuose renginiuose, bet nemanau, kad tai pakenkė studijų kokybei.“

Pandemija siekti tikslų nesutrukdė

Domantė nuo pat mažens žinojo, kad nori būti šokėja ir mokyti to kitus. Pandemijos nežinomybė neišgąsdino ir savo užsibrėžtų tikslų mergina net neketino atsisakyti: „Visada žinojau, kad esu savo vietoje. Ėjau pirmyn ir siekiau to, niekada nesvarsčiau apie kitas galimybes, tad ir karantino metu nekilo jokių keblumų“.

Per karantiną būsimajai šokio pedagogei teko atlikti praktiką ir dirbti su vaikais nuotoliniu būdu. Domantė prisipažįsta, kad buvo keista suvokti situaciją, kai vaikai yra Klaipėdoje, o ji namuose, Marijampolėje. Merginos manymu, ir vaikams karantinas davė labai daug kūrybos patirčių, o jai pačiai, kaip pedagogei, šis laikas buvo labai stiprus: „Turėjau ieškoti daugiau kitokių išeičių nei kontaktinėje pamokoje. Reikėjo lipti iš komforto zonos, kad ir vaikams nebūtų nuobodu tarp keturių sienų, kad jie norėtų jungtis prie nuotolinių pamokų ne tik mokykloje, bet ir prie papildomų šokio pamokų.“

Karantinas privertė ieškoti sprendimų, skatinančių vaikų susidomėjimą

Jaunai pedagogei buvo gana sunku, nes ne visi vaikai buvo motyvuoti. D. Tereškevičiūtė teigia, kad vyresni vaikai ir tie, kurie buvo stipriai motyvuoti, į pamokas jungėsi su dideliu noru. Vaikams sudominti reikėjo ieškoti įvairių sprendimų: „Daugiausia viską darydavome žaidimo forma, stengdavausi įtraukti jų namų aplinką, kad atsineštų kažkokį inventorių, ar tai būtų žaislai, ar baldas, viskas, dėl ko pamoka taptų įdomesnė. Rengėme pamokas su tėvais, kad ir jie įsitrauktų į veiklas. Žiemą buvo sudėtingiau, lauke veiklomis užsiimti ne taip lengva. Pavasarį pamokos vyko lauke, į kur vaikai nešėsi kompiuterius. Tuo metu nuotolinis mokymas buvo didelė pagalba, tačiau labai pasiilgau gyvo kontakto su vaikais, nes nuotoliu sudėtingiau bendrauti, kiekvienam atskirai padėti.“

Šokio pedagogė neslepia, kad pandemijos metu ją dirbti motyvavo patys vaikai. Matydama prisijungusius, siekė tapti jiems pavyzdžiu ir padėti praskaidrinti dienas tarp namų sienų.

Kalbėdama apie pandemijos pasekmes, Domantė teigia, kad po karantino vieni vaikai grįžo su dar didesne motyvacija, norėdami gyvo kontakto bei pamokų, o kiti nebenorėjo tęsti užsiėmimų. Dėl to mokykla, kurioje ji dirbo, būtent dėl karantino prarado nemažai ugdytinių. Pašnekovė manymu, siekiant, kad tokie įvykiai neužgesintų vaikų susidomėjimo ir motyvacijos, reikia tėvų indėlio ir auklėjimo, nes šiuo, informacinių technologijų laikotarpiu, tai daryti sudėtinga. Jos nuomone, tėvai privalo padėti ieškoti veiklų, kad vaikas galėtų save atrasti ir suprasti, ką mėgsta. Tokią nuomonę šokio pedagogė išsakė ir kalbėdama apie savo amžiaus jaunimą: „Mums taip pat reikalingas ieškojimas, kad galėtume atrasti save veiklose bei užsiėmimuose, kurie teiktų džiaugsmą ir galėtume save realizuoti.“

Laisvas laikas paskatino į situaciją pažvelgti kitaip

Prasidėjus pandemijai, grįžusi į Marijampolę Domantė turėjo daug laisvo laiko, nes paskaitos vyko nuotoliniu būdu, užsiimti kitomis veiklomis galimybės buvo labai ribotos. Paskatinta vidinio balso ir artimųjų ji nusprendė pabandyti mokyti merginas šokio nuotoliniu būdu: „Kilo idėja dirbti su merginomis, kurioms taip pat, kaip ir man, trūksta veiklų namuose. Buvo labai smagus laikas, susitikdavome vienoje erdvėje, gaudavau grįžtamąjį ryšį, todėl labai džiaugiuosi, kad tam pasiryžau. Dirbome dvi savaites, tačiau labai norėčiau pakartoti ir netgi sulaukiau klausimų, ar tęsiu šią veiklą. Karantinas parodė, kad užsiimti mėgstamomis veiklomis galima neišeinant iš namų. Kartais gal tai yra ir patogiau, nes nereikia niekur eiti, lengviau planuoti laiką. Anksčiau turbūt nebūtume pagalvoję, kad šokti galima prisijungus kompiuteriu.“

Pasaulį namuose užrakinęs virusas svajonių nesužlugdė, tačiau nerimą kelia dar ir dabar

Prisiminusi save pandemijos laikotarpiu Domantė teigia, kad apie šį laiką niekada negalvojo neigiamai ir netgi mano, jog būtent to reikėjo žmonėms, kad jie sustotų ir save atrastų, suprastų, ko jiems reikia, ko trūksta ir kaip reikėtų gyventi. Būdama tarp namų sienų sukūrė labai daug, tačiau tikisi, kad grįžti dirbti tarp jų neteks: „Pandemija, žinoma, mane gąsdina ir tikiuosi, kad nebeteks užsidaryti. Bet jeigu taip nutiktų, manau, kad kūrybinėms idėjoms tai nepakenktų. Tiesiog tektų ieškoti naujų išeičių ir bandyti spręsti problemas. Manau, kad studiją pavyko atsidaryti labai tinkamu metu ir, tikiuosi, kad dėl pandemijos daugiau neužsidarysime. Žinoma, nerimo kelia artėjantis šaltasis sezonas, tačiau bet kokiu atveju ieškosiu sprendimų, kad veikla tęstųsi, nors ir tuo pačiu nuotoliniu būdu. Visgi tikiu, kad to nereikės, ir tam, ką pavyko sukurti dabar, nepakenks.“

Iveta KEMERZŪNAITĖ