Besikalbant su Marijonų gimnazijos moksleiviais dvyliktoku Šarūnu ir vienuoliktoke Ieva Šalinskais, kaip kūrybiškumas, fantazija padeda gyventi, iškęsti nepatogumus ar sunkumus, pasirodė, kad šioje šeimoje kūrybingi visi trys vaikai – taip pat ir sesutė Agnė.

„Viską darau iš širdies“

Vienuoliktokė Ieva Šalinskaitė, kaip pabrėžė jos brolis Šarūnas, labai kukli, nelinkusi pervertinti savo gebėjimų. Ji nenorėjo pripažinti, kad yra kūrybiška, nors pasirodė, kad rašo puikius rašinius. „Nelaikau savęs kūrybišku žmogumi, labiau esu tiksliukė, o ne humanitarė“, – sakė ji.

Prieš keletą metų, mokytojai pastebėjus jos gabumus ir pasiūlius parašyti rašinį konkursui, Ieva ėmė domėtis partizano Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimu ir kova. Prisimena, kad rašyti nebuvo lengva, teko pasikankinti, pasukti galvą, sako, mąstė net vaikščiodama po mišką, nes gamta ją nuteikia kūrybiškai. Mergina pasakoja norėjusi atiduoti duoklę tėvynei, išreikšti tą patriotizmą, kurį jaučia. Ievą stip­riai paveikė partizano gyvenimo ir kovos istorija, o dar įkvėpė ir jos pačios senelių tremtinių Antano ir Irenos prisiminimai, pasakojimai apie jų kančias tremtyje.

Jie anūkei yra autoritetas, nes domisi politika, supratingi, išmintingi, neverkšlenantys dėl sunkumų, Ievos žodžiais tariant, tokie žmonės, kokie ir turėtų būti tikri lietuviai. Mergina visas mintis ir patirtis sudėjo į rašinėlį ir mokinių esė konkurse „Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą“ laimėjo II vietą, o vėliau dar išsiuntė tą rašinį į kitą konkursą, rengiamą JAV lietuvio Juozo Gied­raičio Lietuvos moksleivių fondo, ir laimėjo pirmą vietą.

Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijolė perskaitė rašinį ir atsiuntė Ievai padėkos laišką iš JAV, kur gyvena, dar pridėdama ir 25 dolerius. Ji labai gyrė rašinį, negalėdama atsidžiaugti, kad yra Lietuvoje dar tokio jaunimo, kuris nepamiršta vertybių. Rašė, kaip ją sujaudino Ievos rašinys.

– Viską darau iš širdies, nebijau parodyti jausmų, kalbėti apie svarbius gyvenimo dalykus, o ne vien kažkokią tuštybę. Nebijau pasirodyti jautri, nors man atrodo, kad mano bendraamžiai dažnai bijo parodyti tikruosius jausmus. Aš tikiu, kad gyvenimas per trumpas kažko bijoti. Mane visada domino šiek tiek kitokie dalykai nei visus, aš ieškau gyvenimo prasmės, – sako mergina.

O rašyti jai sekasi, moka rišliai dėstyti mintis, nors skaito sakė nedaug, tik neseniai ėmė daugiau skaityti grožinės literatūros. Pasak jos, tėtė ir mama raštingi, gerai valdo žodį. Tėtė yra pasakojęs, kad jo mokykliniai rašiniai net pravirkdydavo mokytoją. „Mes turime daug minčių, daug ką pasakyti. Visur ieškome prasmės, gal tai ir skatina rašyti, aiškintis, gilintis į įvairius dalykus“, – svarstė ji.

Ieva prisimena, kad po senelio Juozo mirties prieš kelerius metus pajuto stiprų impulsą stengtis gerai mokytis – jis labai vertino mokslą. Atsirado ne tik įkvėpimas mokytis, stengtis, bet ir atradimo, pažinimo džiaugsmas. Įdomiausia jai gamtos mokslai, biologija. Pernai dalyvavo ir biologijos olimpiados savivaldybės ture, kur užėmė antrą vietą.

Per karantiną Ievai nebuvo labai blogai, net pagerėjo pažymiai, nes labiau susikaupė būdama viena, nesidairydama į kitus, kaip kam sekasi, o viską, kas užduota, atlikdama kuo stropiau. Netrūko jai ir bendravimo, mat buvo pas senelius Antaną ir Ireną, su jais įdomu pasikalbėti, nes turi daug išminties, gyvenimo patyrimo.

Ieva pasakoja, kad iš mamos gydytojos gauna daug žinių apie žmogaus organizmą, sveikatos puoselėjimą. Tos žinios jai padeda geriau suprasti įvairius procesus, praverčia praktiniame gyvenime, pavyzdžiui, kaip sveikiau maitintis, kas sveikatai naudinga, o kas ne.

Ievai atrodo, kad kūrybingi žmonės daugiau vadovaujasi jausmais, o jos atveju, kaip pati teigia, dažniausiai laimi protas. Visgi menai jai artimi, ji labai mėgsta dainuoti, keletą metų lanko solo dainavimo pamokas Meno mokykloje. Nors mergina nelaiko savęs labai kūrybinga, bet prisipažįsta, kad neretai kyla noras ir kurti dainas, tik stinga žinių, nemoka ir užrašyti melodijų. Ji ir šiaip yra aktyvi, daug visko veikia: žaidžia krepšinį, dalyvauja Jaunųjų konservatorių lygos veikloje, savanoriauja ligoninėje, lankosi šaulių, skautų organizacijų renginiuose. Taigi patirčių ir įkvėpimo gyvenimui turi daug.

Kūrė filmukus

Šarūnas Šalinskas niekaip nesutinka, kad sesė Ieva mažiau kūrybinga. „Taigi mes visi per karantiną rimtai užsiėmėme kūryba – kūrėme filmukus, įrašėme dainas.“
Per karantiną, pasak Šarūno, buvo liūdna, taigi nutarė pasilinksminti kurdami parodiją grupės „The Roop“ garsiajai eurovizinei dainai „On fire“. Ieva šiai parodijai sukūrė tekstą, o tai, pasak jos, buvo lengva. Ji buvo ir pagrindinė vokalistė, bet dainavo ir brolis, o nusifilmavo visi trys ir įrašė viską neturėdamas jokios brangios įrangos. Filmuką „Youtube“ peržiūrėjo apie pusantro tūkstančio žiūrovų. Daug draugų jį pagyrė, tai motyvavo sukurti ir kitą videokūrinį.

Jį sukūrė prasidėjus karui Ukrainoje. Karas juos labai sujaudino, norėjosi išreikšti savo požiūrį ir nuotaiką. Tai ir buvo užtaisas kūrybai. Šį kartą labai aiškiai išdėstė savo smerkiamą požiūrį į Rusijos veiksmus Ukrainoje perdainuodami Džiamalos dainą „1944“, sukurdami jos perdirbinį (koverį). Tekstas buvo anglų kalba, patys sumontavo vaizdą, panaudodami savo nufilmuotus kadrus ir šiek tiek pridėjo iš interneto. Pasak jų, atgaivino dainą, per ją perteikdami savo požiūrį į karą. Šalinskai sako norėję taip parodyti Ukrainai palaikymą, nes vaikai negali nei paremti finansiškai, nei kaip kitaip padėti, taigi nutarė sukurti palaikantį filmuką.

Sesė Agnė, Rygiškių Jono gimnazijos devintokė, ne tik nusifilmavo, bet ir atliko didelį darbą sumontuodama vaizdo įrašus. Pasak Šarūno, tai nėra lengva, nes reikia nemenkų įgūdžių ir nemažai laiko. Agnei patinka dirbti kompiuteriu ir ji tai neblogai išmano.

Išleido poezijos knygelę

Šarūnas save laiko kūrybiško mąstymo žmogumi. Jam neretai galvoje kirba įvairiausios idėjos, mintys, ką galėtų sukurti ar nuveikti.

Taip gimė ir knygos idėja, o tai buvo užpernai rudenį per karantiną. Viešėjo pas močiutę, ten buvo ramu, kilo kūrybinių minčių, gimė ne vienas eilėraštis. Šarūnas sako, kad rudenį jį apima melancholiška nuotaika, liūdesys, slogumas, rudenį išsilaisvina siela. Taip ir kilo noras palinksminti save, pajuokauti, į liūdnus dalykus pažiūrėti su humoru. Kai imasi rašyti, Šarūnui tai būna lyg meditacija. Jis senokai rašo dienoraščius, o tada rudenį kilo mintis ir paeiliuoti. Mintys eilėraščiams dėliojosi neblogai, atėjo įkvėpimas, posmai gimė greitai ir lengvai.

O išleisti eilėraščių knygelę paskatino mamos bendradarbis, paskaitinėjęs jo eilėraščių ir išprovokavęs klausdamas, kada gi išeis knyga? Vaikinas pamanė, o kodėl gi ne, ir ėmė ieškoti leidyklos. Knygos maketą sukūrė pats, tekstą redagavo irgi pats per šios vasaros atostogas: kai kiti tuo metu deginosi pajūry, jis plušėjo.

Leidyklą Vilniuje parekomendavo mamos pažįstama poetė Sandra Petraškaitė-Pabst. Pirmą Šarūno poezijos rinkinį išleisti padėjo močiutė – parėmė finansiškai. Poezijos rinkinėlis „Juoko poezija“ (25 eilėraščiai) išspausdintas 100 egzempliorių tiražu ir jau ketvirtį jo autorius išpardavė gerbėjams.
„Juoko poezija“ – taip autorius sugalvojo pavadinti, nes eilės humoristinės, sarkastiškos, ironiškos. Yra jose ir juoda, ir balta. Pesimizmą Šarūnas pabandė paversti optimizmu. O per karantiną optimizmo stigo.

Draugai gyrė vaikino eiles, noriai reklamavo vieni kitiems. Šeimos nariai irgi įvertino gerai, juos pralinksmino eilėraščiai, o autorius to ir siekė – juoktis sunkiose situacijose. „Perskaitę knygelę pasijusite ramesni, mąstysite pozityviau“, – taip rašo autorius pratarmėje. Idėjos eilėms jam sakė kylančios iš kasdieniškų dalykų, o gabumai eiliuoti, pasak Šarūno, ko gero, yra įgimti. „Knyga“, „Hobis“, „Alkis“, „Maistas“ – eilėraščių pavadinimai kasdieniški, paprasti. Kitų poetų kūryba vaikinas dar nelabai domisi. Jam patinka romanai. Didžiausią įspūdį palikęs neseniai skaitytas Džeko Londono „Smokas Belju“.

Šarūnas jau šiemet baigia gimnaziją, bet dar nėra tvirtai nusprendęs, kokį kelią rinktis: gal bus kineziterapuetas, gal treneris – nes domisi sportu, pats sportuoja. Vaikinas sako esąs lankstus žmogus, domisi daug kuo. Grojo birbyne ir saksofonu, lankė Meno mokyklą. Labai gabus muzikai – priduria sesuo Ieva: „Turi puikią klausą, jam sekasi improvizuoti.“ Muzikoje jaučia pasitikėjimą savimi, gali per muziką išreikšti savo jausmus, tai jam lengvai pavyksta. Šią vasarą išmėgino naują patirtį – grojo saksofonu ant tilto Palangoje, įveikė savo baimę pasirodyti viešai ir dar užsidirbo pinigų.

Dar Šarūnas domisi finansais, verslo teorijomis, karyba, net dalyvavo kariškių rengtoje stovykloje. Vaikinas mano, kad kiekvienas vyras turi kažkiek išmanyti karo dalykus, nors karas niekam nepatinka. Šarūnas stengiasi kelti sau iššūkius ir juos įveikti – kad ir iššokti su parašiutu.
Brolį ir sesę vienija ir tai, kad abu yra religingi, myli gamtą.

Loreta AKELIENĖ