Kudirkos Naumiestyje praėjusio penktadienio vakare lankėsi Europos Sąjungos šalių diplomatai, kurie domėjosi, kaip atrodo pasienis su Rusijos Federacija. Kudirkos Naumiestyje siena su Kaliningrado sritimi yra visai arti – Vytauto gatvės gale yra tiltas, kažkada jungęs šį miestą su anapus Širvintos upės buvusiu Širvintos miestu, kuris iki mūsų dienų neišliko. Tai – vienintelis miestas Europoje, neatstatytas po Antrojo pasaulinio karo.
Į šią vietą atvykę diplomatai sakė, kad jie norėjo čia apsilankyti ir pamatyti, kaip atrodo pasienis su Rusija, vykdančia karinę agresiją Ukrainoje. Diplomatai teigė labai daug girdėję, žinantys ir apie Suvalkų koridorių, apie kurį pastaruoju metu buvo tikrai daug kalbama ir rašoma.
Pasienyje incidentai pasitaiko retai
Kaip šiandien gyvena Kudirkos Naumiesčio žmonės, žinantys kad visai šalia yra Ukrainą užpuolusios Rusijos teritorija? Netoli jau seniai neveikiančio tilto pašnekinti vietos gyventojai sakė, kad jau yra pripratę, nors dėl karo Ukrainoje jiems nėra ramu.
Ant tilto su sūnumi ir šuneliu saulės palydėti tą vakarą, kai čia lankėmės, atėjusi vietos gyventoja sakė, kad jau keli dešimtmečiai gyvena miestelyje ir jaučiasi saugiai. Žinoma, ji seka įvykius, ir nežinia, ko galima tikėtis iš kaimyninės šalies agresorės, bet, pasak jos, Kudirkos Naumiestyje yra ramu, pasienyje incidentų irgi pasitaiko labai retai.
– Per pastaruosius kelerius metus gal buvo keli atvejai, kai kažkas bandė per Širvintą perbristi ir atsidūrė anoje pusėje. Tai dažniausiai būna išgėrę žmonės, kuriuos rusų pasieniečiai, palaikę kelias dienas pas save, grąžina atgal. Dažnesni yra atvejai, kai į aną pusę nueina gyvuliai – tada rusų pasieniečiai juos atgena atgal į Lietuvą, – sakė kitas pasienyje sutiktas vietos gyventojas.
Jis pasakojo, kad anapus sienos dažnai girdimas sprogimų, šūvių aidas, kylančių ar besileidžiančių lėktuvų, malūnsparnių keliami garsai, nes ten nuolat vyksta karinės pratybos. Žmonės prie to jau pripratę, o prieš kelerius metus tokie sprogdinimai vyko be perstojo net keliolika dienų.
Gyventojams nerimą kelia žolės gaisrai
Kudirkos Naumiesčio seniūnas Edvardas Belevičius pasakoja, kad jam didelį susirūpinimą kelia gaisrai, kai šioje pasienio vietoje šalia tilto dega sausa žolė. Ugnis Rusijos pusėje kelia grėsmę vietos žmonėms, dūmai nuodija orą. Pasak jo, nežinia, ar ta žolė anapus sienos uždegama netyčia, ar tai sąmoningas veiksmas.
– Liepsnos jau buvo priartėjusios prie Kudirkos Naumiesčio, ir tada pasikeitus vėjo krypčiai visas miestas skendėjo dūmuose, o smalsiausi gyventojai ėjo pažiūrėti degančių plotų nuo Širvintos tilto. Padėtį stebėjo ir priešgaisrinės tarnybos darbuotojai, jie buvo pasiruošę reaguoti, kad ugnis nepersimestų į mūsų šalies pusę, – prisiminė jis.
Tada rusai aiškino, kad pelkėje dega nendrės. Lietuvos ugniagesių vertinimu, atviras degimas apėmė net 5–7 km ilgio ruožą Lietuvos pasienyje, o Šakių rajono savivaldybė rekomendavo mažamečiams vaikams ir žmonėms, turintiems kvėpavimo negalavimų, vengti ilgai būti lauke.
Seniūnas sakė, kad miestelyje gyvena apie tūkstantis gyventojų, dar maždaug 1400 yra įsikūrę visoje seniūnijoje. Dauguma žmonių dirba pačiuose Šakiuose ar kaimyniniame Vilkaviškyje, nes Kudirkos Naumiestyje pramonės įmonių nėra, tad ir darbo vietų nėra daug. Dalis žmonių verčiasi žemės ūkiu, yra ir stambesnių ūkininkų.
Tiltas tapo labiau prieinamas
Paklaustas, kokios vietos žmonių nuotaikos dabar, kai vyksta kaimyninės Rusijos karas Ukrainoje, seniūnas sakė, kad, žinoma, nėra ramu, ir tai jaučiasi iš pokalbių su gyventojais. Dauguma čia jau gyvena daug metų, miestelis sensta, jaunimas palieka Kudirkos Naumiestį, o vyresni žmonės, nors ir nerimauja, bet palikti šios vietos tikrai nežada ir nesiruošia.
Čia gana dažnai apsilankančius turistus masina galimybė pasivaikščioti nebenaudojamu tiltu, kuriuo anuomet vieni pas kitus vaikščiodavo Širvintos ir Kudirkos Naumiesčio gyventojai. Senieji miesto žmonės pamena, kad tiltu pėstiesiems buvo galima naudotis dar pačiais pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, o vėliau jis buvo aklinai uždarytas.
Prieš kelerius metus tiltas tapo patrauklesnis, kai aplink jį buvo iškirsti beverčiai krūmokšniai ir atsivėrė vaizdas į upę bei skirtinguose jos krantuose stovinčius Lietuvos ir Rusijos valstybių ženklus. Anksčiau iš Kudirkos Naumiesčio pusės ant tilto nebuvo galima žengti nė žingsnio, o dabar tiltas atviras, galima nueiti iki jo viduryje esančios grotų užtvaros. Už jos, Rusijos pusėje, – surūdijusios vielos raizginiai ir spygliuota viela.
Stovint ant abi puses jungiančio, o gal labiau skiriančio tilto atrodo, kad čia labai paprasta pereiti į kitą seklios upės pusę ir atsidurti Rusijos teritorijoje. Dabar, kai Rusijoje paskelbta dalinė mobilizacija ir jos vengdami rusai masiškai bėga iš tėvynės į kaimynines šalis – Kazachstaną, Sakartvelą ir kitur, atrodo, jog ir šioje vietoje jie galėtų lengvai iš anapus atbėgti. Vis dėlto toks pirminis įspūdis yra klaidingas.
Sumontuota moderni stebėjimo sistema
– Kiek mes žinome, anapus sienos, Rusijos teritorijoje, apie dešimt kilometrų iki mūsų miestelio nieko nėra, ten karinis poligonas ir tuščia teritorija. Dabar nesimato, bet kai nukrenta medžių lapai, galima matyti, kad anapus sienos yra nutiestas vielos tinklas, tad taip paprastai per sieną nenueisi. Be to, čia visur aplink yra vaizdo stebėjimo kameros ir pasieniečiai ištisą parą viską aplink atidžiai stebi, – sakė vietos gyventojas.
Tai, kad teritorija atidžiai stebima, patvirtina ir Valstybinės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių rinktinės Kudirkos Naumiesčio užkardos vadas Darius Martinkevičius. Kai jo paklausėme, ar pastaruoju metu buvo užfiksuota kokių nors incidentų šiame pasienio ruože, jis atsakė neigiamai.
– Mes labai atidžiai stebime situaciją ir ją vertiname, turime modernią tam reikalingą įrangą. Dėl mobilizacijos Rusijoje padėtis čia nepasikeitė, bandymų iš anapus įveikti sieną nepasitaikė. Esame pasiruošę reaguoti į visus galimus incidentus, – užtikrino D. Martinkevičius.
Išties šiame pasienio ruože 2020 metais bendrovė „Euroelektronika“ įdiegė apie 2,2 mln. eurų kainavusią modernią stebėjimo sistemą. Ją naudodami pasieniečiai bet kokiomis oro sąlygomis gali aptikti ir fiksuoti valstybės sieną su Rusija kertančius ir prie jos priartėjusius objektus, judančius žemės paviršiumi. Naudojant tokią modernią kompleksinę sistemą galima vizualiai stebėti objektus ir visą informaciją gauti į stacionarų valdymo centrą, kuris įrengtas Šakių rajono Kudirkos Naumiesčio miestelyje įsikūrusioje užkardoje.
Valdyti sistemą buvo apmokyta 10 Kudirkos Naumiesčio pasienio užkardos operatorių, o ją administruoti – dar šeši VSAT specialistai, kurie vėliau savo žinias perduoda kitiems kolegoms.
Iš viso Lietuvos pasieniečiai saugo ir kontroliuoja beveik 6 procentus Šengeno sutarties valstybių išorės sausumos sienos – 1070 km. Didesnė jos dalis šiuo metu stebima tokiomis moderniomis sienos stebėjimo technologijomis. Sienų stebėjimo sistemoms įdiegti vien tik 2004 –2020 metais buvo panaudota apie 54 mln. eurų, atnaujinti ir modernizuoti – 8,8 mln. eurų.
Kaip rodo ilgametė VSAT veiklos praktika, tokios sistemos yra ypač efektyvus valstybės sienos kontrolės būdas. Tuose ruožuose, kur jos įdiegiamos, smarkiai sumažėja bandymų neteisėtai pereiti sieną, kontrabandos gabenimo ir nelegalios migracijos atvejų, kitų nusikaltimų ir pažeidimų.
Užsienio diplomatams buvo labai įdomu
Paskutinę rugsėjo dieną šią vietovę aplankė ir ant tilto pasivaikščiojo grupė Europos Sąjungos šalių diplomatų. Delegacijos sudėtyje buvo Danijos ambasadorius Lietuvoje Hansas Braskas (Hans Brask), Didžiosios Britanijos ambasadorius Brajanas Olis (Brian Olley), Italijos ambasadoriaus pavaduotoja Alisa Barberis (Alice Barberis), Estijos ambasadorės pavaduotoja Maris Tippo, Lenkijos ambasados patarėja Ana Kozlovska-Slupek ir Rumunijos ambasados konsulinio skyriaus vadovas Rudu Mihajus Serbanesku (Radu Mihai Serbanescu), o juos lydėjo Seimo narys Giedrius Surplys, kuris ir buvo šios išvykos iniciatorius.
– Man jau senokai norėjosi atvežti diplomatus į Šakių kraštą, o jie tokia išvyka labai domėjosi ir itin norėjo apsilankyti būtent šioje pasienio su Rusija vietoje Kudirkos Naumiestyje. Tą susidomėjimą, be jokios abejonės, dar papildė ir Rusijos karas Ukrainoje, o kaip tik šiandien buvo paskelbta, kad Rusija neteisėtai prisijungė keturias okupuotas Ukrainos teritorijas.
Mes turėjome labai turtingą programą, svečiai apsilankė ir Kazlų Rūdos Kazio Veverskio poligone, kur turėjo galimybę pabendrauti su karininkais ir kariais, susipažinti su jų tarnyba. Manau, kad po šios išvykos diplomatams bus aiškiau, kokia padėtis yra pasienyje su Rusija, kaip saugoma mūsų valstybės siena, – sakė Seimo narys.
Pasienio tiltą apžiūrėję užsienio diplomatai domėjosi, ar šiame ruože nebūna jokių incidentų ir neteisėtų bandymų pereiti sieną, kokios yra vietos gyventojų nuotaikos, ar jie jaučiasi saugūs. Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje B. Olis klausė, kada tiltas buvo pastatytas ir išgirdo atsakymą, kad dabartinis tiltas yra jau trečias šioje vietoje. Buvęs antrasis tiltas per Širvintą buvo susprogdintas Antrojo pasaulinio karo metais, o jo likučiai vis gal guli po dabartiniu tiltu.
– Mes labai norėjome apsilankyti šioje vietoje ir čia tikrai labai įdomu būti ir viską pamatyti savo akimis bei geriau suprasti. Kai stovi ant šio dvi valstybes skiriančio tilto, viskas atrodo taip ramu, tylu, net sunku patikėti, kad ten, anapus nedidelės upės, jau Rusija, kuri šiandien vykdo karinius veiksmus Ukrainoje.
Žinoma, esame daug girdėję apie Suvalkų koridorių, ta vieta yra net pavadinta pačia pavojingiausia šiuo metu vieta žemėje. Esame įsitikinę, kad NATO aljansas grėsmės atveju tinkamai reaguotų, bet sunku prognozuoti, kaip toliau viskas vyks, – sakė pakalbintas Danijos ambasadorius Lietuvoje H. Braskas.
Šešupės ir Širvintos santakoje karalienės Bonos Sforcos, Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovo Žygimanto Senojo žmonos, įkurtąjį Duliebaičių kaimą rašytiniai šaltiniai pirmą kartą mini 1561 metais. 1639 m. jau nurodoma, kad buvusio kaimo vietoje įkurtas miestelis, pavadintas Vladislavovu, kuriam Magdeburgo teisės suteiktos 1643 metų kovo 26 d. 1867 m. miestas tapo apskrities centru, o 1877 m. buvo pastatytas medinis tiltas per Šešupę. Miestą daug kartų naikino karai, gaisrai, maras ir kitos epideminės ligos. 1934 m. birželio 10 d. buvusiam Naumiesčiui suteiktas Kudirkos Naumiesčio vardas. Po Antrojo pasaulinio karo mieste beliko tik apie 20 procentų nesugriautų ir nesudegintų namų.
Vienintelis Europoje neatstatytas miestas
Tai, kad karas gali nušluoti nuo žemės paviršiaus visą miestą, puikiai liudija Širvintos miesto pavyzdys. Kažkada šis miestas buvo mažiausias Rytų Prūsijoje, įsikūręs priešais dabartinį Kudirkos Naumiestį. Šie miesteliai visada tarpusavyje konkuravo, sakoma, kad norėdami nurungti Kudirkos Naumiestį širvintiečiai pastatė 56 metrų aukščio bažnyčią, kuri priminė Vokietijos Kiolno miesto katedrą. Tai buvo pafrontės miestelis, jis smarkiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, o jam pasibaigus nuspręsta miestą atstatyti, tam atstatymui aukojo Bremeno miesto gyventojai.
Vėliau praūžęs Antrasis pasaulinis karas šiam miesteliui tapo pražūtingas – po Raudonosios armijos atakos mieste liko tik du sveiki namai. Pokariu miestas neatstatytas, šalia įsteigtas karinis poligonas ir į miestą patekti uždrausta. Pati vietovė iš Schirwindt (Širvinta) pervadinta į Kutuzovą.
Po 1990 metų šio miesto teritorija buvo trumpam prieinama ir paprastiems turistams, čia įsteigta pasienio užkarda, kuri jau seniai panaikinta. Širvintos miesto atminimui buvusios bažnyčios vietoje pastatytas kryžius bei atminimo ženklas.
Šiandien įspūdingiausiai atrodo buvęs kelias, jungęs Kudirkos Naumiestį ir Širvintą – senieji medžiai ir akmeninio grindinio liekanos bei buvusios bažnyčios vieta. Vis tik daugelį kitų gatvių šiandien sunku atskirti – pavyksta atpažinti tik keleto gatvių likučius, o buvusios stoties vieta šiandien yra tik mišku apaugę pamatai ir senų plytų liekanos. 2000 metais buvo atkurtos Pirmojo pasaulinio karo kareivių kapinės. Tai beveik viskas, kas liko iš nuo žemės nušluoto miesto, kuriame klestėjimo metu buvo įsikūrę 1200 gyventojų ir kuris savo vokiška tvarka bei švara keldavo pavydą carinio Vladislavovo, vėliau tapusio Kudirkos Naumiesčiu gyventojams.
Buvo gabenama lietuviška spauda
Kudirkos Naumiestis su Širvinta iš pradžių neturėjo tiesioginio susisiekimo. Iki pat XIX amžiaus pabaigos žmonės per upę keldavosi keltu, tik vėliau buvo pastatytas pirmasis tiltas. Širvintiškiai, neturėję jokios pramonės, į Kudirkos Naumiestį atvykdavo daug pigesnių maisto produktų, gyvulių ir pastarojo miestelio gyventojus aprūpindavo drabužiais, audiniais, batais bei dviračiais, atsivežtais iš kitų Vokietijos regionų. Pagrindinis Širvintos gyventojų verslas buvo prekyba ir kontrabanda. Lietuviškos spaudos draudimo metais tiltu per Širvintos upę į carinės Rusijos okupuotą Lietuvą buvo gabenama lietuviška spauda.
Pokario metais prasidėjo didžioji Širvintos griūtis. Kudirkos Naumiesčio gyventojai, pamatę, jog į Širvintą nebegrįžta jos gyventojai, plūdo į likimo valiai paliktą gyvenvietę ir nešėsi per upę viską, ko nebuvo spėję išgrobti sovietų kariai – plytas, duris, langus, čerpes, lentas savo sugriautiems namams. Kalbama, jog Kudirkos Naumiestyje ne vienas namas yra pastatytas iš buvusių Širvintos plytų.
1982-aisiais Kudirkos Naumiesčio mokyklos bendruomenė palei upę pasodino beržų alėją, skirtą Širvintos atminimui. Čia, netoli tilto, yra ir informacinis stendas, keliomis kalbomis ir nuotraukomis pristatantis anapus upės kažkada klestėjusį miestą.
* * *
Antradienį VSAT iš kariuomenės perėmė 500 komplektų NATO standartus atitinkančių modernių ginklų – šturmo karabinų G–36. Teisės aktai nustato, kad įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) atveju pasieniečiai priklausytų šalies ginkluotosioms pajėgoms. Siekiant juos aprūpinti NATO standartus atitinkančiais ginklais, 200 šturmo karabinų G–36 VSAT buvo perduota jau anksčiau.
VSAT skelbia, kad šiais metais pasieniečiai iš kariuomenės planuoja gauti ginklų už 3,5 mln. eurų, tai yra 1687 komplektus G–36. Likusių 1187 komplektų perdavimas planuojamas šių metų gruodį. Tuomet didesnioji dalis VSAT automatinių ginklų atitiks NATO standartus.
Algis VAŠKEVIČIUS