Socialinio darbuotojo dalia: ir džiaugsmas, ir pralaimėjimas
Rugsėjo 27-ąją minėjome Socialinių darbuotojų dieną. Tai – ypatinga diena šioje srityje besidarbuojantiems specialistams, nes tai proga dar kartą padėkoti jiems už kasdien uoliai ir atsakingai atliekamą darbą, už nuolatinę pagalbą žmonėms, kurie susiduria su gyvenimo sunkumais. Būtent socialinių darbuotojų dėka nemaža dalis visuomenės sugeba išspręsti nelengvas jų daliai tenkančias problemas, įveikti negandas, keisti savo gyvenimus, nesijaučia tokie vieniši ir atskirti.

Minėdama savo profesinę šventę Marijampolės socialinės pagalbos centro Pagalbos šeimoms tarnybos vadovė Irena Senkutė už puikų darbą sulaukė ne vienos padėkos ir įvertinimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė ją apdovanojo Padėkos raštu. Taip pat jai atiteko nominacija „Gerumo angelas“. Šią nominaciją įsteigė Marijampolės savivaldybės administracija ir pakvietė bendruomenę siūlyti apdovanojimui labiausiai nusipelniusius socialinius darbuotojus. Irena buvo pasiūlyta daugelio žmonių, kaip specialistė, labiausiai atsidavusi savo darbui.
Socialinė darbuotoja – iš prigimties
Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė Vilma Ratkevičienė Ireną apibūdina trumpais, bet viską nusakančiais žodžiais. „Irutė – žmogus, kuris neskaičiuoja savo laiko skiriamam darbui. Jos nuoširdumas, geranoriškumas, noras padėti ištirpdo ledynus net sunkiausiai atsiveriančių žmonių širdyse. Jai tiesiog skirta būti socialine darbuotoja. Ji turi prigimtinę dovaną“.
Pasak centro direktorės, jai įsiminė prieš daugiau nei dešimtį metų atėjusios įsidarbinti socialine darbuotoja Irenos šypsena.
– Ji visą laiką pokalbio metu šypsojosi. Džiaugiuosi, kad priėmėme Ireną į savo būrį. Pradėjusi dirbti socialine darbuotoja I. Senkutė greitai įgijo ir kolektyvo, ir globojamų žmonių pasitikėjimą, jai tekdavo vis sudėtingesnės užduotys. Dabar Irena vadovauja Pagalbos šeimoms tarnybai. Tai sudėtingas darbas, sudėtingi klientai, ne visi nori priimti pagalbą, labai nelengva prie žmogaus, turinčio didelių vidinių sunkumų, prieiti. Dažnai Irenai tenka motyvuoti ir darbuotojus ieškoti kelių į tokių žmonių širdis, ir tuos, kuriems reikia pagalbos, bet jie nenori to pripažinti, nesugeba jos priimti. Ir tarnybos vadovei pavyksta, – kalbėjo centro direktorė.
Pasak Vilmos Ratkevičienės, „Gerumo angelas“ Irenai Senkutei skirtas už darbą su savanoriais, už jos savanoriavimą. Moteris ne tik neskaičiuoja darbo valandų savo tiesioginėje srityje, bet atranda laiko ir savanorystei. Irena priklauso Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijai, yra „Maisto banko“ savanorė, Marijampolės socialinio pagalbos centro koordinatorė, kuri rūpinasi maisto produktais nepasiturintiems gyventojams.
– Ji visur suspėja, – sakė V. Ratkevičienė. – Kai pabėgėliai iš Ukrainos pradėjo keliauti į Marijampolę, Irena ėjo savanoriauti į Pabėgėlių registracijos centrą.
Pedagogo darbą keitė socialinis
Pati Irena Senkutė visai nesureikšmina savo apdovanojimų. Nustebina kuklumu. „Dirbi ir dirbi, daugelis taip dirba, už ką čia apdovanoti“, – sako ji, pridurdama, kad tikrai yra daugiau apdovanojimo vertų žmonių, kad šie apdovanojimai – ir visos komandos, ir centro vadovės, taip pat pavaduotojos nuopelnas, nes viena ji tikrai neįstengtų pasiekti rezultatų.
Paklausta, kas ją atvedė į socialinio darbuotojo kelią, Irena sako, kad visai neromantiškos aplinkybės. Moters pirmoji profesija – pedagoginis darbas. Ji sėkmingai dirbo pradinių klasių mokytoja Daukšių pagrindinėje, Vinco Mykolaičio-Putino internatinėje mokyklose.
– Patiko dirbti su vaikais. Mėgau savo darbą. Tačiau prasidėjo mokyklų uždarymai, etatų mažinimai ir likau be darbo, – pasakojo I. Senkutė.
2008 metais ji pravėrė Marijampolės socialinio pagalbos centro duris norėdama įsidarbinti, nes buvo įgijusi ir socialinio darbuotojo kvalifikaciją.
– Mane priėmė. Pradėjau dirbti socialine darbuotoja Vaikų dienos centre, vėliau Vaikų socialinės globos padalinyje, kur gyvendavo vaikai, kai jų tėvams būdavo apribotos teisės. Patiko dirbti su vaikais, žavėjo komandinis darbas. Kiekviena diena būdavo kitokia, negalėdavai iš anksto susiplanuoti, nes planai gali griūti akimirksniu, turi būti ten, kur tuo metu tavęs labiausiai reikia, – kalbėjo Irena.
Pradėjo vadovauti Pagalbos šeimoms tarnybai
Daugiau kaip prieš penkerius metus Irena tapo Pagalbos šeimoms tarnybos vadove. Tarnyboje – 28 darbuotojai. Iš jų septyni – atvejo vadybininkai, 17 – socialinių darbuotojų, du – individualios priežiūros darbuotojai. Irenos paskirtis koordinuoti tarnybos veiklą, kuri labai plati, apima daug sričių. „Mes padedame šeimoms, patiriančioms socialinę riziką. Tai ir skyrybos, ir įvairios priklausomybės, probleminis, socialinę riziką keliantis vaikų elgesys, smurtas šeimoje, vaikų nepriežiūra. Tarnybos darbuotojai teikia socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo ar atkūrimo asmens namuose, bendrąsias socialines paslaugas.
Pavyzdžiui, atvejo vadybininkas koordinuoja kompleksinės pagalbos vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą ar vaiko besilaukiančiai moteriai organizavimą ir teikimą siekiant jiems padėti įveikti iškilusius socialinius sunkumus, rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir sudaryti sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinant vaiko saugumą, jo interesus.
Toks specialistas sutelkia šeimą ir kitus reikalingus darbuotojus. Tikslas – rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir suteikti šeimai, joje augančiam vaikui tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti šeimos ir vaiko problemas, bet kartu sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinančių vaiko saugumą, jo interesus.
Socialiniai darbuotojai ugdo ir palaiko šeimos narių motyvaciją siekti teigiamų pokyčių šeimos gyvenime, siūlo socialinių problemų sprendimų alternatyvas, organizuoja reikalingą ir prevencinę pagalbą.
– Džiaugiuosi, kad mūsų tarnyboje dirba labai stiprūs specialistai profesionalai, ne naujokai. Dėl to galime džiaugtis gerais rezultatais. Be stiprios komandos nieko nepadaryčiau. Ne veltui sakoma – vienas lauke ne karys, – kalba Irena.
Pasak jos, tarnybos darbo specifika – labai jautri, beldžiamasi į žmonių gyvenimus, kurie nėra gražūs, tad su tokiais žmonėmis bendrauti reikia itin jautriai. Kitaip jie nepriims pagalbos, kuri dabar yra tikrai įvairiapusė. Su šeima gali dirbti ir profesionalus psichologas, ir mediatorius, ir socia-linis darbuotojas. Organizuojami įvairūs pagalbos kursai, kurie suteikia reikiamų žinių.
Tarnyba padeda beveik pusantro šimto šeimų
Pagalbos šeimoms tarnyba Marijampolėje savo žinioje šiuo metu turi 142 šeimas, kuriose auga 269 vaikai. Su šeimomis dirbama tol, kol problemos išsprendžiamos. Vienai šeimai prireikia pusės metų, kitai pagalba teikiama dvejus, trejus ir daugiau metų – tol, kol ji reikalinga.
– Stengiamės išspręsti problemas, tačiau svarbiausias faktorius, kiek pati šeima nusiteikusi priimti pagalbą. Prie vienų žmonių sugebi per savaitę prieiti, o kitiems – ir metų prireikia, – pasakoja Irena.
Tarnybos vadovė džiaugiasi, kad nuo rugsėjo 1-osios startavo dar platesnis paslaugų spektras šeimoms, susiduriančioms su sunkumais. Tai individualios priežiūros darbuotojos etatas. Šios srities specialistė padės šeimoms, kuriose auga kūdikiai iki metų, ir šeimoms, kuriose vaikučiai turi raidos trūkumų. Jiems pagalba bus teikiama iki trejų metų.
Irena pastebi, kad dar vis retai pagalbos kreipiasi pačios šeimoms. Buvę du tokie atvejai. Dažniau apie šeimas, susiduriančias su socialine rizika, praneša Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
– Tiesiog pas mus neįprasta prašyti pagalbos. Didžiausias mūsų džiaugsmas – sėkmės istorijos, kai tėvams, iš kurių buvo paimti vaikai, pavyksta atsitiesti ir susigrąžinti vaikus, kai šeima vėl kartu. O didžiausias pralaimėjimas – kai tėvai vis dėlto atsisako savo vaikų, jiems ieškoma globėjų, – kalba tarnybos vadovė.
Kalbėdama apie socialinio darbuotojo profesiją Irena pastebi, kad koks bebūtų sunkus jų darbas, darbuotojų kaita maža. Ir tai lemia ne vien atlyginimai. Pasak I. Senkutės, šito darbo vien už atlyginimą nepadirbsi, reikia jam turėti vidinę gyslelę, būti psichologiškai atspariam.
– Pas mus nėra nė vieno darbuotojo, kuris ne darbo valandomis neatsilieptų telefonu, jeigu mato, kad skambina prižiūrimos šeimos nariai. Tokį nerimėlį, ar globojantiems žmonėms viskas gerai, socialiniai darbuotojai nuolatos turi širdyje, – pripažįsta Irena.