Taip, perfrazuojant jo paties žodžius, prabilta apie Jurgį Dovydaitį, kilusį iš Runkių kaimo (Kazlų Rūdos sav.), daugiau nei septynis dešimtmečius keliavusį po Lietuvą ir rinkusį trapiuosius lobius: užrašinėjusį liaudies dainas ir jas įrašinėjusį, pasakas, smulkiąją tautosaką. 350 sąsiuvinių, per 1200 magnetinių juostų, 800 fotojuostų – per 140 tūkstančių vienetų fondas yra gausiausias vieno žmogaus kada nors sukauptas Lietuvoje… Artėjant 115-osioms tautosakininko gimimo metinėms Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešoji biblioteka surengė konferenciją „Legendinis XX amžiaus tautosakininkas Jurgis Dovydaitis“. Ja užbaigtas ir dvejus metus trukęs projektas „Jurgio Dovydaičio pamokos“.
„Užaugome skaitydami Jurgio Dovydaičio pasakas – ar domėjomės, kas jas užrašė? Ne. Ar žinojome, kas jis toks? Ne. Jis, sukaupęs tikrus tautos dvasinius lobynus, paliko nuošalyje savo įgimtą talentą rašyti (tai juntame skaitydami paties tekstus)“, – sakė pradėdama konferenciją Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos direktorė Virginija Samuolienė.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus vadovė dr. Asta Skujytė-Razmienė, betarpiškai dirbanti su J. Dovydaičio archyvu, džiaugėsi pirmąkart apsilankiusi jo gimtajame krašte ir akcentavo: kito tokio žmogaus, taip įvairiapusiai užfiksavusio ne tik tautosaką, bet ir įamžinusio Lietuvą kelių dešimtmečių bėgyje, nėra. Todėl ir jos pranešimas buvo dviejų dalių: „Jurgis Dovydaitis: tautosakos rinkėjas ir fotografas“ bei „Lietuva Jurgio Dovydaičio akimis“. Sužinojome daug rečiau minimų ar visai negirdėtų faktų, ypač – apie fotografinę veiklą.
Išskirtinio dėmesio vertas jo rinkinys „Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais“, taip pat – 184 dainuojamųjų mįslių rinkinys. Jis taip pat degė idėja, kad aptikęs ir užfiksavęs jotvingių tarmę, tačiau mokslo pasaulyje į tai žiūrėta ir vertinta skeptiškai – tai jį labai skaudino. Apie tai, kaip Jurgis Dovydaitis, savaitėmis ir mėnesiais keliaudamas po Lietuvą (dažniausiai vienas) ieškojo tautosakos pateikėjų, kaip su jais dirbdavo būtų galima sukurti ne tik dokumentinį, bet ir vaidybinį filmą. O jis pats tarsi kūrė didžiulį paveikslą fotografuodamas.
„Buvo savamokslis, tačiau jautė kompoziciją, dirbo kryptingai. Pirmoji išlikusi nuotrauka – iš 1924-ųjų metų (stiklinis negatyvas). Ne mažiau už žodinį paveldą jam rūpėjo išsaugoti etnografinį Lietuvos vaizdą. Fotografavo bažnyčias, koplyčias (kai kurios medinės vėliau sudegė ir J. Dovydaičio nuotraukos padėjo jas identifikuoti). Bet labiausiai rūpėjo žmonės – su jais ne kartą ir pats fotografavosi – taip šiame vizualiame dienoraštyje įamžino ir save. Fotografavo ne tik kaimus – Vilnių, pokario Lietuvą. Esame suskaitmeninę daugiau kaip 15000 nuotraukų, dar apie 70000 laukia savo eilės“, – sakė A. Skujytė-Razmienė, kviesdama pasidomėti šiame institute sukauptomis vertybėmis.
Kazlų Rūdos kultūros centro folkloro ansamblio „Sūduonia“ vadovė Daina Ciegienė kalbėjo apie ypatingus šio krašto žmones, kurie tebesaugo savo protėvių atmintį dainuodami jų dainas, neužmiršdami tradicijų. Tai pasakytina ir apie folkloro ansamblį „Sūduonia“, jo unikalų repertuarą: Jauniaus Vyliaus įkurtas, dešimtmečius gyvuojantis kolektyvas tebedainuoja jo užrašytas šio krašto dainas. Kaip ir J. Dovydaitis J. Vylius nuveikė didžiulį darbą tiek rinkdamas šio krašto dainas, tiek propaguodamas suvalkietiškas kankles.
Višakio Rūdos bendruomenės pirmininkė Loreta Matusevičienė akcentavo, kad ir šios, ir kitų šio krašto gyvenviečių žmonės nuolat prisimena visos Dovydaičių giminės atstovus: tai buvo tikri Lietuvos patriotai ir lietuvybės saugotojai. Jurgis buvo keturioliktas vaikas šeimoje – apie jo nuopelnus šiandien kalbame. Vyriausias brolis Pranas – Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs ministras pirmininkas, miręs tremtyje, Pijus – Lietuvos kariuomenės savanoris, irgi ilgus metus kalintas. Bet apie kurį kalbant negalima nepaminėti ir kitų, nes kelias buvo vienas…
Miela viešnia, Jurgio Dovydaičio dukra Danutė Dovydaitytė-Mažeikienė, taip pat sakė, kad negalima išskirti nė vieno iš Dovydaičių: laužyti ir mušti, tremti – jie liko tvirti ir neišsuko iš pasirinkto kelio. O kokia tai giminė – pusbrolių bei pusseserių „iš Runkių pusės“ – 28! „Tėvas man rodė pavyzdį savo gyvenimu – be didelių įtikinėjimų: kaip gyventi, ką palikti. Buvo principingas ir atkaklus, darbštus ir užsispyręs – bet reikėjo mokėti su juo gyventi.
Palaikyti, suprasti, neprieštarauti – mama mokėjo… Buvo išsiblaškęs – galėjo pamiršti, pamesti daiktus, bet visa, kas liečia jo darbą, buvo tvarkinga, susisteminta – ir neliečiama. Tuo gyveno. Jam reikėjo gamtos, miško – ir tautosakos…“ Viešnia dėkojo organizatoriams už šį renginį ir tai, kad nuolat puoselėjamas jai brangaus žmogaus atminimas.
Kaip tik apie tai ir kalbėjo Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos Dokumentų komplektavimo skyriaus vedėja, projekto „Jurgio Dovydaičio pamokos“ kuratorė Aldona Lukoševičienė. Ji apžvelgė tai, kas nuveikta per dvejus metus ir sakė, jog gimsta ir naujas projektas…
Jaukų renginį savo dainomis papuošė „Sūduonios“ ansamblis.
