Vienybė težydi

 

Suvalkų koridorius

Sekite mus:

_____________

Skelbimai, sveikinimai, užuojautos

______________

Archeologas doc. Algimantas Merkevičius: „Norime kelti mūsų savivertę ir pasitikėjimą“

Mokslininkas, archeologas doc. Algimantas Merkevičius – Sūduvos krašto žmogus, mokęsis ir baigęs tuometę Marijampolės Jono Jablonskio vidurinę mokyklą (dabar – Rygiškių Jono gimnazija). Jis yra tyrinėjęs ne vieną piliakalnį, padaręs reikšmingų atradimų. Neseniai archeologas įkūrė viešąją įstaigą „Sūduvos tyrimai“, kitąmet ruošiasi išleisti solidžią knygą apie šį kraštą. Šiandien mokslininkas – „Suvalkiečio“ pašnekovas.

Doc. A. Merkevičius nori atiduoti skolą gimtinei.
Doc. A. Merkevičius nori atiduoti skolą gimtinei. Pašnekovo asmeninio albumo nuotraukos

– Esate žinomas šalies archeologas, mokslininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Ar šiuo mokslu susidomėjote dar mokyk­los suole gimtojoje Marijampolėje?

– Archeologija mano ankstyvosios jaunystės metais buvo istorijos dalis, o mokykloje apie archeologiją, kiek atsimenu, beveik nieko nebuvo kalbama. Penktoje klasėje susidomėjau vadinamąja senovės istorija, kuri buvo šiek tiek labiau susijusi su archeologija. Vėlesnėse klasėse labiausiai patiko istorija, politika. Baigęs mokyklą stojau į Vilniaus universitetą studijuoti istoriją. Pirmame kurse buvo nedidelis įvadinis archeologijos kursas, o pirmą kursą užbaigus – archeologinė praktika, kurios metu dalyvavau Narkūnų piliakalnio kasinėjimuose. Tuo metu ir kilo idėja rinktis archeologijos kryptį, vieną iš istorijos specializacijų.

– Ne kartą su mokslinėmis ekspedicijomis vykdėte archeologinius kasinėjimus. Kokius atradimus tų kasinėjimų metu padarėte, kuriuos iš jų laikote svarbiausiais ir reikšmingiausiais?

– Esu kasinėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: Lenkijoje ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) krašte, o Lietuvoje daugiausia kasinėjau pajūrio regione ir Sūduvos krašte. Ekspedicijų buvo daug ir įvairių, ir jas visas nors ir glaustai aptarti reikėtų nemažai laiko. Iš daugybės ekspedicijų Sūduvoje galėčiau išskirti kelis svarbiausius kasinėjimus. Vieni jų vykdyti Turlojiškės archeologiniame komplekse, esančiame Kalvarijos savivaldybėje.

Dabar Turlojiškės – tai uždurpėjusi teritorija netoli Kirsnos upės. Šioje vietoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atsitiktinai buvo surasta archeologinių radinių ir žmonių palaikų. Radinių aptikta ir po karo, kasant durpes. Deja, niekas tiksliai nežinojo, kur yra tos radimvietės. Organizavau žvalgomąją archeologinę ekspediciją, kurios metu apytiksliai nustatyta atsitiktinių archeologinių radimviečių vietos, o vėliau kelerius metus šią archeologinę vietovę kasinėjau.

Archeologo vadovaujami kasinėjimai Meškučių piliakalnyje.
Archeologo vadovaujami kasinėjimai Meškučių piliakalnyje.

Tyrimų metu rastos šešių priešistorinių gyvenviečių liekanos su puikiai išsilaikiusias organiniais radiniais (mediena, augalinėmis liekanomis), keramika, titnago ir kitokiais radiniais. Taip pat rasta kapų ir – pirmą kartą Lietuvoje – paaukotų žmonių palaikų. Turlojiškėse, šalia upės ir seklaus ežero, bendruomenės gyveno nuo III tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos iki I tūkstantmečio prieš Kristų vidurio. Tai – ankstyvieji baltai iš laikotarpio prieš sūduvių susiformavimą. Tai – svarbus, išskirtinis archeologinis atradimas ne tik Lietuvos mastu.

Ne mažiau svarbūs archeologiniai tyrinėjimai buvo vykdyti pačioje Marijampolėje, Meškučių archeologiniame komplekse. Šioje vietoje yra du piliakalniai – įtvirtintos gyvenvietės, o šalia jų rastos ir tyrinėtos dvi neįtvirtintos gyvenvietės, mirusiųjų deginimo vieta ir kolektyvinis kapinynas. Tai – ypatingas, išskirtinis archeologinis objektas. Meškučių gyvenvietės – tai Marijampolės miesto ištakos. Smagu, kad vykdant kasinėjimus buvo jaučiamas nemažas marijampoliečių susidomėjimas, jie mus dažnai lankydavo, domėjosi ir žiniasklaida.

– Kas jums pačiam yra Sūduva, gal šis kraštas yra kažkuo išskirtinis Lietuvoje?

– Man Sūduva yra gimtoji žemė, vaikystės ir jaunystės prisiminimai, mano šeima, giminės, senelių Aukštosios kaimas netoli Sasnavos, Marijampolės centras, kuriame gyvenau vaikystėje, na ir pačios įvairiausios mielos Sūduvos vietos, kuriose kasinėjau, vykdžiau archeologinius žvalgymus, keliavau. Tai Žemė, kuri visada svarbi, pati svarbiausia, kur smagu sugrįžti, kurią reikia tyrinėti, išsaugoti mūsų tautos ateities kartoms. Taip pat tai ir žemė, kurioje gyvena ypatingi žmonės, kūrę ir atkūrę Lietuvą, kurioje daug lietuviškumo, patriotizmo. Žemė su labai tragiška ir herojiška praeitimi, kurią dar menkai pažįstame. Žemė su labai darbščiais, vaišingais žmonėmis. Bėgant metams jos svarba man vis auga.

– Neseniai įkūrėte viešąją įstaigą „Sūduvos tyrimai“, kuriai ir vadovaujate. Kodėl tokia įstaiga įkurta būtent dabar, ar tai susiję su šiemet minimais Sūduvos metais?

– Dėl Sūduvos metų – puiku, kad tokia iniciatyva paskelbta. Organizuojami renginiai, konferencijos, parodos, išleidžiami leidiniai ir kt. Žmonės daugiau sužino apie Sūduvą, susidomi praeitimi, savo ištakomis, kultūra, istorija, archeologija, tačiau mūsų Sūduvos tyrimų idėja susiformavo jau anksčiau ir su minėta Sūduvos metų akcija nesusijusi. Po metų kitų tokios akcijos užsimiršta, atsiranda kitos. Mes darbuosimės ir šiems metams pasibaigus.

Viešosios įstaigos „Sūduvos tyrimai“ ištakos prasidėjo prieš nemažai metų. Keletą kartų buvau klausiamas, ar nejaučiu skolos savo gimtinei. Kartkartėmis apie tai pagalvodavau – žinoma, jaučiu. 2017 m. pabaigoje ar 2018 m. pradžioje kilo idėja parengti pirmą visuotinę knygą apie Sūduvą – nuo pirmųjų žmonių pasirodymo šioje žemėje iki šiandienos. Kelerius metus ši idėja buvo brandinta, kalbėjausi su draugais, bičiuliais, kolegomis. Susidarė idėją palaikančių žmonių būrelis ir pamažu ėmėme šį sumanymą realizuoti. Nusprendėme, kad reikia tam tikro įrankio, institucijos, galinčios prisidėti prie šio sumanymo įgyvendinimo. Taip ir gimė viešosios įstaigos „Sūduvos tyrimai“ idėja.

– Kokius svarbiausius tikslus ir uždavinius kelia „Sūduvos tyrimai“? Kokia bus būsimoji knyga, kas jos autoriai, kada planuojate išleisti, kas finansuos jos leidimą?

– Kaip jau minėjau, pagrindinis „Sūduvos tyrimų“ tikslas – pirmoji visuotinė mokslinė knyga apie Sūduvą. Knygų apie atskirus Sūduvos laikotarpius, vietoves, objektus ar jų grupes yra išleista. Daugelis žino ir Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istoriją“, tačiau visuotinio mokslinio leidinio apie mūsų regioną, nuo pirmųjų žmonių įsikūrimo šioje žemėje iki šių dienų dar nėra. Neabejotinai toks leidinys yra reikalingas. Šio tikslo ir imamės.

Šioje knygoje, kurios autoriai yra žymūs, autoritetingi mokslo ir kultūros žmonės, stengsimės kuo autentiškiau ir išsamiau, remiantis naujais mokslo pasiekimais, atspindėti Sūduvoje gyvenusių žmonių praeitį ir dabartį, jų kultūrą, švietimą, tarmę, genetiką, papročius, religiją, politinius įvykius, bus analizuojami ir aptariami patys įvairiausi aspektai. Joje rasime duomenų ir apie žymiausius Sūduvos žmonės, jų gyvenamas vietoves. Norime tikrai modernaus, šiuolaikiniais moksliniais tyrimais paremto leidinio, kuris skirtas visiems, bet kokio išsilavinimo ir profesijos žmonėms.

Kitąmet turėtų pasirodyti solidi knyga apie Sūduvos kraštą.
Kitąmet turėtų pasirodyti solidi knyga apie Sūduvos kraštą.

Knygos kelias tik prasideda ir iš tų, kuriems tai atrodo įdomu ir prasminga, laukiame pasiūlymų, patarimų, medžiagos, prisidėjimo, įsijungimo į knygos autorių kolektyvą. Sūduviai gyveno ne tik dabartinės Lietuvos pietvakarinėje dalyje, bet ir teritorijoje, kuri dabar priklauso Lenkijai. Ši teritorija taip pat įtraukta į mūsų tyrimus ir bus atspindėta knygoje. Labai svarbu ir džiugu yra tai, kad Punsko, Seinų lietuviai prisideda prie knygos parengimo darbų.

Viešosios įstaigos „Sūduvos tyrimai“ dalininkai, be šios knygos išleidimo, turi ir kitų idėjų bei tikslų – parengti turistinius maršrutus po Sūduvos kraštą, rinkti duomenis, knygas, archyvinę medžiagą, žemėlapius, atsiminimus ir kita. Kol kas tai tik darbo pradžia, o darbuojantis atsiras ir naujų idėjų.
Kitas labai svarbus ir mus jaudinantis dalykas – Sūduva, kaip ir visa Lietuva, tuštėja, nyksta, vyksta tolesnis kaimų, sodybų, miestų ir miestelių tuštėjimo metas. Drastiškai sumažėjo gimstamumas, o emigracija pasiekė katastrofišką lygį. Planuojamos knygos ir mūsų viešosios įstaigos vienas iš pagrindinių tikslų – per savo tautos praeities, kultūros, tapatybės pažinimą kelti mūsų visų savivertę, pasitikėjimą savimi ir savais, prisidėti kuriant ir stiprinant mūsų regioną, kuris Lietuvos dalimi tapo lygiai prieš šešis šimtus metų.

urime žinoti ir visada prisiminti, kad mūsų protėviai, drąsi ir kilni sūduvių tauta, XIII a. pabaigoje agresyvių kaimynų ir iš toliau atsibasčiusių atėjūnų buvo beveik išnaikinta, ištremta ar pasitraukė į Lietuvą.

Sūduva buvo beveik ištuštėjusi ir tapusi laukinių žvėrių ir gretimų kaimynų kelionių vieta. Nenorime, kad tai pasikartotų. Nors XV–XVI a. dalis pasitraukusių sūduvių palaipsniui grįžo į gimtąsias vietas ir ypatingų pastangų dėka atstatė savo sodybas, ūkį, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atgaivino ir savo tautinius jausmus, o XX a. pradžioje atkūrė Lietuvos valstybę, šie stebuklai gali ir nepasikartoti. Turime suprasti, kad dabartis Sūduvai ir naujiesiems sūduviams, kaip ir visai Lietuvai, yra ne mažiau sunki ir pavojinga, nei ankstesniais laikais.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis ...
  • Atgaivino tėviškę

    2016-08-29Atgaivino tėviškę
    Maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“ susikūrusios iniciatyvinės grupės, kuri rūpinosi Antano Gustaičio tėviškės sutvarkymu ir atstatymu, entuziastas Vidmantas Kačergis ir šiandien prisimena, kaip prasidėjo jo pažintis su Antano Gustaičio gyvenimo istorija. „1980 metais Obelinėje dalino sklypus kolektyviniams sodams. Gavo sklypą ir mūsų šeima. Apie tai, kad netoliese yra Antano Gustaičio tėviškė, apie jį patį, nieko nežinojome. Tik to sklypo niekam neskyrė. Buvo likę medžiai ir sodas“, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis Vidmantas Kačergis. Tuo metu jis dirbo maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“. 1987 metais, vienos komandiruotės Maskvoje metu, jis susipažino su Alytuje gyvenančiu kolega Vytu Burinsku, kuris kilęs iš Padovinio. Draugystė nenutrūko. V. ...
  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Konstruktorius, brigados generolas Antanas Gustaitis. Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...

 

Galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.