Mokslininkas, archeologas doc. Algimantas Merkevičius – Sūduvos krašto žmogus, mokęsis ir baigęs tuometę Marijampolės Jono Jablonskio vidurinę mokyklą (dabar – Rygiškių Jono gimnazija). Jis yra tyrinėjęs ne vieną piliakalnį, padaręs reikšmingų atradimų. Neseniai archeologas įkūrė viešąją įstaigą „Sūduvos tyrimai“, kitąmet ruošiasi išleisti solidžią knygą apie šį kraštą. Šiandien mokslininkas – „Suvalkiečio“ pašnekovas.
– Esate žinomas šalies archeologas, mokslininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Ar šiuo mokslu susidomėjote dar mokyklos suole gimtojoje Marijampolėje?
– Archeologija mano ankstyvosios jaunystės metais buvo istorijos dalis, o mokykloje apie archeologiją, kiek atsimenu, beveik nieko nebuvo kalbama. Penktoje klasėje susidomėjau vadinamąja senovės istorija, kuri buvo šiek tiek labiau susijusi su archeologija. Vėlesnėse klasėse labiausiai patiko istorija, politika. Baigęs mokyklą stojau į Vilniaus universitetą studijuoti istoriją. Pirmame kurse buvo nedidelis įvadinis archeologijos kursas, o pirmą kursą užbaigus – archeologinė praktika, kurios metu dalyvavau Narkūnų piliakalnio kasinėjimuose. Tuo metu ir kilo idėja rinktis archeologijos kryptį, vieną iš istorijos specializacijų.
– Ne kartą su mokslinėmis ekspedicijomis vykdėte archeologinius kasinėjimus. Kokius atradimus tų kasinėjimų metu padarėte, kuriuos iš jų laikote svarbiausiais ir reikšmingiausiais?
– Esu kasinėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: Lenkijoje ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) krašte, o Lietuvoje daugiausia kasinėjau pajūrio regione ir Sūduvos krašte. Ekspedicijų buvo daug ir įvairių, ir jas visas nors ir glaustai aptarti reikėtų nemažai laiko. Iš daugybės ekspedicijų Sūduvoje galėčiau išskirti kelis svarbiausius kasinėjimus. Vieni jų vykdyti Turlojiškės archeologiniame komplekse, esančiame Kalvarijos savivaldybėje.
Dabar Turlojiškės – tai uždurpėjusi teritorija netoli Kirsnos upės. Šioje vietoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atsitiktinai buvo surasta archeologinių radinių ir žmonių palaikų. Radinių aptikta ir po karo, kasant durpes. Deja, niekas tiksliai nežinojo, kur yra tos radimvietės. Organizavau žvalgomąją archeologinę ekspediciją, kurios metu apytiksliai nustatyta atsitiktinių archeologinių radimviečių vietos, o vėliau kelerius metus šią archeologinę vietovę kasinėjau.
Tyrimų metu rastos šešių priešistorinių gyvenviečių liekanos su puikiai išsilaikiusias organiniais radiniais (mediena, augalinėmis liekanomis), keramika, titnago ir kitokiais radiniais. Taip pat rasta kapų ir – pirmą kartą Lietuvoje – paaukotų žmonių palaikų. Turlojiškėse, šalia upės ir seklaus ežero, bendruomenės gyveno nuo III tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos iki I tūkstantmečio prieš Kristų vidurio. Tai – ankstyvieji baltai iš laikotarpio prieš sūduvių susiformavimą. Tai – svarbus, išskirtinis archeologinis atradimas ne tik Lietuvos mastu.
Ne mažiau svarbūs archeologiniai tyrinėjimai buvo vykdyti pačioje Marijampolėje, Meškučių archeologiniame komplekse. Šioje vietoje yra du piliakalniai – įtvirtintos gyvenvietės, o šalia jų rastos ir tyrinėtos dvi neįtvirtintos gyvenvietės, mirusiųjų deginimo vieta ir kolektyvinis kapinynas. Tai – ypatingas, išskirtinis archeologinis objektas. Meškučių gyvenvietės – tai Marijampolės miesto ištakos. Smagu, kad vykdant kasinėjimus buvo jaučiamas nemažas marijampoliečių susidomėjimas, jie mus dažnai lankydavo, domėjosi ir žiniasklaida.
– Kas jums pačiam yra Sūduva, gal šis kraštas yra kažkuo išskirtinis Lietuvoje?
– Man Sūduva yra gimtoji žemė, vaikystės ir jaunystės prisiminimai, mano šeima, giminės, senelių Aukštosios kaimas netoli Sasnavos, Marijampolės centras, kuriame gyvenau vaikystėje, na ir pačios įvairiausios mielos Sūduvos vietos, kuriose kasinėjau, vykdžiau archeologinius žvalgymus, keliavau. Tai Žemė, kuri visada svarbi, pati svarbiausia, kur smagu sugrįžti, kurią reikia tyrinėti, išsaugoti mūsų tautos ateities kartoms. Taip pat tai ir žemė, kurioje gyvena ypatingi žmonės, kūrę ir atkūrę Lietuvą, kurioje daug lietuviškumo, patriotizmo. Žemė su labai tragiška ir herojiška praeitimi, kurią dar menkai pažįstame. Žemė su labai darbščiais, vaišingais žmonėmis. Bėgant metams jos svarba man vis auga.
– Neseniai įkūrėte viešąją įstaigą „Sūduvos tyrimai“, kuriai ir vadovaujate. Kodėl tokia įstaiga įkurta būtent dabar, ar tai susiję su šiemet minimais Sūduvos metais?
– Dėl Sūduvos metų – puiku, kad tokia iniciatyva paskelbta. Organizuojami renginiai, konferencijos, parodos, išleidžiami leidiniai ir kt. Žmonės daugiau sužino apie Sūduvą, susidomi praeitimi, savo ištakomis, kultūra, istorija, archeologija, tačiau mūsų Sūduvos tyrimų idėja susiformavo jau anksčiau ir su minėta Sūduvos metų akcija nesusijusi. Po metų kitų tokios akcijos užsimiršta, atsiranda kitos. Mes darbuosimės ir šiems metams pasibaigus.
Viešosios įstaigos „Sūduvos tyrimai“ ištakos prasidėjo prieš nemažai metų. Keletą kartų buvau klausiamas, ar nejaučiu skolos savo gimtinei. Kartkartėmis apie tai pagalvodavau – žinoma, jaučiu. 2017 m. pabaigoje ar 2018 m. pradžioje kilo idėja parengti pirmą visuotinę knygą apie Sūduvą – nuo pirmųjų žmonių pasirodymo šioje žemėje iki šiandienos. Kelerius metus ši idėja buvo brandinta, kalbėjausi su draugais, bičiuliais, kolegomis. Susidarė idėją palaikančių žmonių būrelis ir pamažu ėmėme šį sumanymą realizuoti. Nusprendėme, kad reikia tam tikro įrankio, institucijos, galinčios prisidėti prie šio sumanymo įgyvendinimo. Taip ir gimė viešosios įstaigos „Sūduvos tyrimai“ idėja.
– Kokius svarbiausius tikslus ir uždavinius kelia „Sūduvos tyrimai“? Kokia bus būsimoji knyga, kas jos autoriai, kada planuojate išleisti, kas finansuos jos leidimą?
– Kaip jau minėjau, pagrindinis „Sūduvos tyrimų“ tikslas – pirmoji visuotinė mokslinė knyga apie Sūduvą. Knygų apie atskirus Sūduvos laikotarpius, vietoves, objektus ar jų grupes yra išleista. Daugelis žino ir Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istoriją“, tačiau visuotinio mokslinio leidinio apie mūsų regioną, nuo pirmųjų žmonių įsikūrimo šioje žemėje iki šių dienų dar nėra. Neabejotinai toks leidinys yra reikalingas. Šio tikslo ir imamės.
Šioje knygoje, kurios autoriai yra žymūs, autoritetingi mokslo ir kultūros žmonės, stengsimės kuo autentiškiau ir išsamiau, remiantis naujais mokslo pasiekimais, atspindėti Sūduvoje gyvenusių žmonių praeitį ir dabartį, jų kultūrą, švietimą, tarmę, genetiką, papročius, religiją, politinius įvykius, bus analizuojami ir aptariami patys įvairiausi aspektai. Joje rasime duomenų ir apie žymiausius Sūduvos žmonės, jų gyvenamas vietoves. Norime tikrai modernaus, šiuolaikiniais moksliniais tyrimais paremto leidinio, kuris skirtas visiems, bet kokio išsilavinimo ir profesijos žmonėms.
Knygos kelias tik prasideda ir iš tų, kuriems tai atrodo įdomu ir prasminga, laukiame pasiūlymų, patarimų, medžiagos, prisidėjimo, įsijungimo į knygos autorių kolektyvą. Sūduviai gyveno ne tik dabartinės Lietuvos pietvakarinėje dalyje, bet ir teritorijoje, kuri dabar priklauso Lenkijai. Ši teritorija taip pat įtraukta į mūsų tyrimus ir bus atspindėta knygoje. Labai svarbu ir džiugu yra tai, kad Punsko, Seinų lietuviai prisideda prie knygos parengimo darbų.
Viešosios įstaigos „Sūduvos tyrimai“ dalininkai, be šios knygos išleidimo, turi ir kitų idėjų bei tikslų – parengti turistinius maršrutus po Sūduvos kraštą, rinkti duomenis, knygas, archyvinę medžiagą, žemėlapius, atsiminimus ir kita. Kol kas tai tik darbo pradžia, o darbuojantis atsiras ir naujų idėjų.
Kitas labai svarbus ir mus jaudinantis dalykas – Sūduva, kaip ir visa Lietuva, tuštėja, nyksta, vyksta tolesnis kaimų, sodybų, miestų ir miestelių tuštėjimo metas. Drastiškai sumažėjo gimstamumas, o emigracija pasiekė katastrofišką lygį. Planuojamos knygos ir mūsų viešosios įstaigos vienas iš pagrindinių tikslų – per savo tautos praeities, kultūros, tapatybės pažinimą kelti mūsų visų savivertę, pasitikėjimą savimi ir savais, prisidėti kuriant ir stiprinant mūsų regioną, kuris Lietuvos dalimi tapo lygiai prieš šešis šimtus metų.
urime žinoti ir visada prisiminti, kad mūsų protėviai, drąsi ir kilni sūduvių tauta, XIII a. pabaigoje agresyvių kaimynų ir iš toliau atsibasčiusių atėjūnų buvo beveik išnaikinta, ištremta ar pasitraukė į Lietuvą.
Sūduva buvo beveik ištuštėjusi ir tapusi laukinių žvėrių ir gretimų kaimynų kelionių vieta. Nenorime, kad tai pasikartotų. Nors XV–XVI a. dalis pasitraukusių sūduvių palaipsniui grįžo į gimtąsias vietas ir ypatingų pastangų dėka atstatė savo sodybas, ūkį, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atgaivino ir savo tautinius jausmus, o XX a. pradžioje atkūrė Lietuvos valstybę, šie stebuklai gali ir nepasikartoti. Turime suprasti, kad dabartis Sūduvai ir naujiesiems sūduviams, kaip ir visai Lietuvai, yra ne mažiau sunki ir pavojinga, nei ankstesniais laikais.
