Stanislavas Strasburgeris (Stanislaw Strasburger) – laisvai samdomas žurnalistas, rašytojas, kultūros vadybininkas. Gimė Lenkijos sostinėje Varšuvoje ir dabar gyvena tarp Berlyno, Varšuvos ir Viduržemio jūros miestų.

Jis rašo grožinę ir negrožinę prozą, komentarus ir esė lenkų bei vokiečių kalbomis. Pagrindinės Stanislavo temos – globalus judumas, daugiakultūriškumas, kolektyvinė atmintis ir #Eutopia – naujoji Europos Sąjungos vizija.

Žurnalisto straipsniai ne kartą buvo spausdinami Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“, Vokietijos laikraščiuose „Berliner Zeitung“, „Die Welt“ ir kituose, taip pat skelbti vokiečių radijuje. Straipsniai spausdinami ir leidiniuose arabų kalba, taip pat nuolat verčiami į kitas kalbas.

S. Strasburgeris ne kartą buvo įvairių knygų mugių, festivalių, kitų renginių svečias, taip pat dalyvavo savo tekstų skaitymuose su aktoriais ir muzikos atlikėjais Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Alžyre, Libane, Maroke, Egipte ir kitose šalyse. Jis taip pat aktyviai dirba kaip kultūros vadybininkas ir konsultantas, rengia įvairius kultūrinės atminties, daugiakultūriškumo projektus, taip pat verčia į lenkų kalbą vaikų literatūrą ir yra įvairių mokyklinių meno knygų bendraautorius. Kalba šešiomis kalbomis, tarp jų ispanų, arabų ir rusų.

Šiandien skaitytojų dėmesiui – „Suvalkiečio“ korespondento Algio Vaškevičiaus pokalbis su S. STRASBURGERIU apie Suvalkų koridorių, Lenkijos gyventojų ir valdžios nuotaikas, taip pat apie Europos ateitį.

– Marijampolė – Lietuvos miestas, esantis pasienyje su Lenkija. Netoli nuo jo yra vadinamasis Suvalkų koridorius – vieta, kuri šiemet prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje buvo pavadinta pavojingiausia pasaulyje. Ką Lenkijos gyventojai galvoja apie šį koridorių, ar tarp lenkų yra nerimo ir baimės dėl šios vietos?

– Lenkijoje yra toks posakis, kad kur du lenkai, ten trys nuomonės. Man sunku pasakyti, ką galvoja trisdešimt septyni milijonai lenkų, bet kaip romanistas ir žurnalistas, nagrinėjantis naujosios Europos vizijos temas ir rašantis apie socialines ir politines problemas, tikrai matau tam tikrą įtampą.
Viena vertus, Varšuvos vyriausybė ir didžioji dauguma Lenkijos politinio elito reiškia solidarumą Kijevo atžvilgiu ir padeda jam kariniu būdu sprendžiant konfliktą. Į tai yra labai įsitraukusi ir visuomenė, kuri stengiasi padėti pabėgėliams iš Ukrainos. Kita vertus, atminimas apie Antrojo pasaulinio karo praradimus Lenkijoje yra itin ryškus.

Varšuvos istorinė politika yra orientuota į Lenkijos gyventojus kaip dviejų totalitarizmo režimų – hitlerizmo ir stalinizmo – aukas, o plačiąja prasme vyrauja patriotinės nuostatos, kurių pagrindinis elementas yra žmogaus gyvybės vertinimas kaip antraeilis dalykas, kai reikia ginti šalies nepriklausomybę. Tuo pat metu vietos lygmeniu suvokiama kaina, kurią reikia sumokėti už tokį patriotizmą. Lenkijoje turbūt nėra šeimos, kuri iki šiol neapraudotų per Antrąjį pasaulinį karą nužudytųjų aukų.

Šiandien pritarimas ginkluotai kovai, kaip politinio konflikto sprendimo įrankiui, prieštarauja lenkiškos ir europietiškos kolektyvinės sąmonės elementams, kurių esmė – „niekada daugiau karo“.

– Ar šią Suvalkų koridoriaus temą nagrinėja Lenkijos žinia­sklaida, ką apie tai sako šalies politikai?

– Pavojaus jausmas vadinamajame Suvalkų koridoriuje, taip pat ir kitose vietose yra ne tik karinės analizės, bet ir žmogiškų emocijų dalykas. Žiniasklaida ir politikai daro didžiulę įtaką formuojant tas emocijas. Šiame kontekste yra įdomi visuomenės nuomonės apklausa, kurią 2022 m. vasarą atliko Varšuvos universiteto žiniasklaidos tyrimų laboratorija. Jos rezultatai parodo, kad Palenkės vaivadijos, kurios teritorijoje ir yra Suvalkų koridorius, gyventojai patiria didžiausią baimę dėl savo ateities karo Ukrainoje kontekste.

Prieš prasidedant karui Ukrainoje žiniasklaida retai domėjosi Suvalkų kraštu. Vietovė buvo laikoma šalies šalčio poliumi, kuri patraukli gamta ir turizmu, bet gana skurdi ir apleista. Kai kuriems lenkams ji siejosi su tautinių mažumų klausimais ir puikiais tradicinės virtuvės patiekalais.

Terminas „Suvalkų koridorius“ prigijo karinėje terminologijoje, o dar prieš kelerius metus jis nebuvo vartojamas. Žiniasklaidos pranešimai apie NATO pratybas ir su jais susiję politikų pasisakymai plačiau supažindino visuomenę su šia vieta ir terminu.

Šiandien daugelis publikacijų apie Suvalkų koridorių man asmeniškai nepatinka, nes žurnalistai, dažnai iš užsienio šalių, nepažįstantys vietos sąlygų, pasikliaujantys vertėjais ir tarpininkais, sukuria kontrastų pilnus straipsnius, kuriuose iš vienos pusės – laukinė gamta, taikūs žmonės ir civilizacijos požiūriu šiek tiek apleistų vietovių atmosfera, o iš kitos – kraujo ištroškęs Putinas ir Vakarų lengvabūdiškumas, ignoruojantis „pavojingiausios vietos žemėje“ (citata iš Metju Karnitšingo (Matthew Karnitschnig) straipsnio „Politico“ leidinyje) egzistavimą. Tokie leidiniai man primena rytietiškus egzotiškų kraštų aprašymus ir tai žalingas požiūris, o ne tikrovės atspindys.

– Rusija planavo nutiesti greitkelį iš Baltarusijos į Kaliningrado sritį per Suvalkus ir Geldapę – tokie planai buvo parengti dar 1993 metais, bet Lenkijos vyriausybė ir tuometis šalies prezidentas Aleksandras Kvašnevskis (Aleksander Kwasniewski) buvo prieš ir viešėdamas Maskvoje 2002 metais pabrėžė, kad toks greitkelis nebus statomas. Ar jūs prisimenate tą laiką ir kaip vertinate tą sprendimą? Ar politikai ir visuomenė Lenkijoje apie tai diskutavo? Jūsų nuomone, koks buvo svarbiausias Lenkijos motyvas atsakant neigiamai Rusijai?

– 1993 metais aš buvau paauglys ir domėjausi buvusiąja Jugoslavija. Specialusis Jungtinių Tautų atstovas šiame konflikte buvo tuometis Lenkijos ministras pirmininkas Tadeušas Mazoveckis (Tadeusz Mazowiecki). Mane su juo siejo ypatingas ryšys, kitoks nei su prezidentais Lechu Valensa (Lech Wałęsa) ar A. Kvašnevskiu. Jo poziciją puikiai prisimenu – pagrindiniai politikos veikėjai, tarp jų ir vadinamosios didžiosios valstybės, ginklavo Balkanuose kovojančias partijas ir de facto nebuvo suinteresuotos nei karo užbaigimu, nei pagalba kenčiantiems žmonėms.

Išoriniai koridoriai lenkų kolektyvinėje atmintyje buvo dar nuo Lenkijos Liaudies Respublikos laikų. Dar mokykloje sužinojome apie Hitlerio reikalavimą sukurti koridorių, jungiantį Rytų Prūsiją su likusia Reicho dalimi. Šiandien analizuojant tuos įvykius vyrauja nuomonė, kad tai buvo provokacija, ir tada Varšuva atsisakė, tačiau manoma, kad Vokietija vis tiek vienu ar kitu pretekstu būtų puolusi Lenkiją.

Sakoma, kad istorija kartojasi. Viena vertus, nuo 1993 m. praėjo trisdešimt nekonfliktinių metų. Kita vertus, daugelis istorinių analogijų leidžia manyti, kad vienos valstybės siena, kurią padalino kitos valstybės, nėra nuolatinė.

Šiame kontekste iškyla sienų klausimas. Po Antrojo pasaulinio karo nustatytų sienų neliečiamumo dogma tiesiogiai prieštarauja tam, kad jas virš Europos gyventojų galvų nubrėžė pasaulio galingieji. Po Antrojo pasaulinio karo vyko daug etninių valymų. Kompaktiški regio­nai buvo suskirstyti į dalis, vykdytas nusavinimas ir plėšikavimas, sunaikintos šimtametės kaimyninio sugyvenimo tradicijos. Manau, kad nesprendžiant nesąžiningų sienų Europoje nustatymo ir su tuo susijusių problemų nepavyks žemyne pasiekti nuolatinės taikos.

– Praėjusią vasarą jūs kartu su savo kolega iš Prancūzijos „La Croix“ laikraščio aplankėte Lietuvos pasienio regioną, Druskininkus ir Marijampolę, domėjotės žmonių nuomonėmis apie esamą padėtį ir ką reiškia gyventi netoli Suvalkų koridoriaus. Marijampolėje jūs susitikote su Šaulių sąjungos nariais. Kokias išvadas padarėte?

– Pirmiausia pastebėjau įtampą tarp kasdienybės ir didžiosios politikos. Viena vertus, tai pasaulinės karinės grėsmės naratyvas, o kita vertus, kasdienybė, kurioje vyrauja baimė dėl artimiausios ateities elektros ir maisto kainų augimo kontekste, kuro trūkumas žiemai ar tiekimo grandinių sutrikimai. Po dvejų COVID-19 viruso metų, kai atrodė, kad blogiausia jau už nugaros, daugelis žmonių jaučiasi sutrikę ir išsigandę.

Vietos valdžios atstovai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje mums daug pasakojo apie tai, kad jų bendruomenės poreikiai beveik nepasiekia centrinės valdžios. Neveikianti biurokratija, nevykę demokratinio atstovavimo mechanizmai, neefektyvūs viešieji finansai, migracija ir ištisų regionų gyventojų mažėjimas dėl infrastruktūros trūkumo – tai didžiuliai iššūkiai. Prie to prisideda progresuojantis visuomenės senėjimas ir galiausiai pasenęs švietimas bei sveikatos apsauga.

– Koks jūsų asmeninis požiūris į Suvalkų koridorių? Ar tai išties tokia pavojinga vieta? Ar mes galime būti ramūs, kad pavojaus atveju sulauksime NATO gynybinio aljanso paramos?

– Kelių dešimtmečių santykinė taika Europoje buvo grindžiama dviejų konkuruojančių blokų egzistavimu ir vadinamąja jėgų pusiausvyra. Paprasčiau tariant, po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusios politinės sistemos ir sienos buvo pritaikytos šiai specifinei geopolitinei padėčiai.

Kai po 1989 metų įvyko radikalūs pokyčiai, gera kaimynystė ir taikus sambūvis Europoje tapo daug sudėtingesnis. Karai Balkanuose, regioninė įtampa Ispanijoje ir Italijoje, populistų sėkmė rinkimuose, Sakartvelas ir galiausiai karas Ukrainoje – tai tik keli pavyzdžiai. Dar blogiau yra Artimuosiuose Rytuose arba pietinėje Viduržemio jūros pusėje.

Po Europos nerimą keliančio neveiksnumo COVID-19 iššūkių akivaizdoje karas Ukrainoje yra tarsi dar vienas aliarmo signalas, o pokario tvarka nyksta mūsų akyse. Europos valstybės ir net Europos Sąjunga, kokia ji yra šiandien, sunkiai gali susidoroti su XXI amžiaus globalaus pasaulio iššūkiais ir dažnai vietoj piliečių gerovės sukelia kančias.

Norint atkurti taiką Europoje ir artimiausioje jos aplinkoje, reikia pradėti iš naujo. #EUtopia graikiškai reiškia gerą vietą ir prasideda nuo nepatogių klausimų – pavyzdžiui, apie Europos sienų, paženklintų Šaltojo karo jėgų valia, padėtį. #EUtopia – tai raginimas iš naujo derėtis dėl mūsų tvarkos ir drąsių, plačių socialinių diskusijų poreikis. Tai taip pat kreipimasis į politikus ne tik gesinti gaisrus ir valdyti baimę, bet ir drąsiai kurti geresnį pasaulį, rūpinantis jame gyvenančių žmonių gerove.

Algis VAŠKEVIČIUS