Taip savo pirmąją kūrybos parodą pavadino Nelija Būdžiuvienė – iš Marijampolės kilusi, jau pustrečio dešimtmečio Londone gyvenanti moteris, atvežusi tai, kas iki šiol buvo žinoma tik toli nuo Lietuvos – tenykščiams draugams, aplinkai, kurioje jau tiek laiko ji su šeima gyvena. Ten, sakė, buvusi ramesnė – o čia atvykusi su savo paveikslais jautėsi labai nedrąsiai. „Visada esu nedrąsi, vis bijojau plačiai rodyti darbus, nežinojau, kaip bus. O dabar išėjau iš savo komforto zonos…“

Kalbėjomės likus dar dienai kitai iki parodos atidarymo: nebuvau mačiusi jos paveikslų – nė afišos, kurioje moteris su lagaminu (grįžusi, išvykstanti?), o už jos… Marijampoliečiams gerai pažįstamas pastatas – buvusi V. Mykolaičio-Putino internatinė mokykla, plačiai vadinta „raudonuke“. Taigi – negalėjo būti nė kalbos, sakė pašnekovė, kad pirmą parodą rengtų kur nors kitur, o ne Marijampolėje. „Visada grįžtu su meile ir džiaugsmu. Esu suvalkietė, ja visada ir būsiu. Marijampolė – mano pirmieji namai, taip ir liks, kur begyvenčiau“, – sakė Nelija Būdžiuvienė, neslėpdama jaudulio ir emocijų dėl pastarosios viešnagės išskirtinumo.

Taigi – emocijos

Būtent iš jų labiausiai, sakė pašnekovė, gimsta paveikslai. Jos darbuose nedominuoja viena tema, nors – gamta beveik visur. Tačiau tai ne šiaip gražūs vaizdai, peizažai, nors iš pavadinimų taip ir galėtume spręsti – „Senos valtys“, „Rožinis ežeras“, „Pakrantės“… Bet tai – sudėtingos ir įtraukiančios savitu spalvų ir faktūrų ritmu (pusiau) abstrakcijos, kaip ir „Naktis Londone“ ar „Sapnų erdvė“. Nelija sako, kad didžiausias įkvėpimas jai yra gamta: „Lankausi galerijose – ir kai nuvažiuojame į kitas šalism ir namie, tačiau man pakanka ir miško – tai mano lauko galerija… Jokios problemos, kad lyja ar karšta: kiekvieną dieną vaikščiodama patiriu begalę įspūdžių, pasikraunu, dažnai grįždama jau įsivaizduoju, kaip imsiu tapyti… Galiu prisisvajoti – o paskui viskas baigiasi tuo, kad ne aš, o teptukas mano ranką vedžioja. Pasąmonė? Sakytum, pasiėmęs lagaminą žinai, kur važiuosi, o nuvažiuoji visai ne ten, kur planuota…“

Veikia ne tik tokios emocijos – gyvenimas tikrai ne rožinis ežeras… Nelija sako, kad žinia apie karo pradžią Ukrainoje ją viduje tiesiog susprogdino. Kaip daugelį. Tik jai buvo dar skausmingiau, nes jos tėvas – ukrainietis. Tiesa, užaugo be jo, tik iš vaikystės likęs didelio ir stipraus žmogaus paveikslas…

„Pradėjome su vyru svarstyti, kuo galime prisidėti šiuo baisiu metu. Nutarėme priimti karo pabėgėlių šeimą – turime tokią galimybę. Tiesa, reikėjo pereiti visokias patikras, tarnybos žiūrėjo, ar mūsų namuose bus tinkamos sąlygos keturių asmenų šeimai. Ji įsikūrė atskirame pastate – tėvai ir du paaugliai.“ Tai buvęs emocijų kupinas, žodžiais nenusakomas metas: ir išbandymas pačiai su svetimais žmonėmis, ir pasąmonėje slypėjęs džiaugsmas kažką giminingo atradus. Gal prabilo genai…

Nelija sako, kad iš karto su šeima, gyvenusia pas juos keturis mėnesius (dabar jau patys įsikūrė), užsimezgė ypatingas ryšys – lyg suradus gimines. „Tada manyje dar kartą sprogo emocija – begalinis noras tapyti, nes kurį laiką buvau užsivėrusi. Tarsi kas atitirpo. Be paliovos dirbau tuos mėnesius, nes jutau, kad turiu išsakyti tai, kas viduje…“

Teptukai – ir ne tik

Skaitytojas dabar gali paklausti: o iš kur tas gebėjimas per tapybą reikšti emocijas? Kas mokė, skatino? Pašnekovė sako, kad ji „dailės bemokslė ar savamokslė“, bet visą laiką norėjusi piešti. Tiesa, labai trumpai mokėsi dailės (ir tai buvo laimė), tačiau mama neišgalėjo mokėti… Mama buvusi labai meniškos sielos: mėgo klasikinę muziką, mezgė ir siuvo, piešdavo. Pomėgis ilgam laikui liko nuošalyje, nes Nelija 1996 metais išvyko į Vokietiją, po poros metų – į Angliją. Pradžioje, sako, kaip ir daugelis, daug sunkiai dirbo, norėjo įsitvirtinti. Čia sutiko ir vyrą marijampolietį ir, sako, už viską, ką dabar turi ir ką daro, yra jam labai dėkinga. Džiaugiasi, kad turi nuostabią anytą. Vyro skatinama išdrįso paimti į rankas teptuką – iki tol grožio, harmonijos ilgesį išreikšdavo besirūpindama dviem dukromis, tvarkydama, puošdama namus, net gamindama valgį, jį patiekdama…

Tiesa, per tuos keletą metų (tapyti pradėjo 2016-aisiais) visą laiką lydi abejonės, nors artimoje aplinkoje sulaukia daug pagyrimų, bičiuliams jos paveikslai – miela dovana.

„Prilygsta stebuklui…“

Yra šioje parodoje du paveikslai – nedideli, labiau realistiški: „Vieniša trobelė. Brazavas“ ir „Trobelė ant kalnelio“.

Jie, kaip ir dauguma darbų, pažymėti šių metų data… Su šio laiko emocijomis iš tolimos praeities atplaukę prisiminimai ar sapnai? Lakoniškai išreikšta šviesi nostalgija kviečia stabtelėti ilgėliau ir bežiūrinčiam kažką sava primena… Ar ne taip ir gimsta stebuklai?

…„Tai, kad šiandien atsiradau čia su savo paveikslų paroda – neįtikėtina ir prilygsta stebuklui. Visiems dėkoju ir sakau: nenustokite svajoti, nors kartais ir atrodytų, kad neįmanoma pasiekti to, ko trokštate“. To Nelija Būdžiuvienė linkėjo visiems, gausiai susirinkusiems į jos ypatingą šventę. Parodų organizatorė Onutė Surdokienė džiaugėsi, kad „sugrįžtančių paukščių“ namai pilnėja: Nelija pati susirado kelią į juos ir tai labai svarbu, nes laukiama kiekvieno – pasisvečiuoti, o gal ir grįžti…

Apie sugrįžimus buvo daug kalbama, nes tarp atėjusių palaikyti autorės ir pasidžiaugti jos kūryba buvo ir gyvenusių emigracijoje ne vienerius metus, grįžusių ar galvojančių apie tai. Ypatingos viešnios – „raudonukėje“ Neliją mokiusios mokytojos – sakė, kad vyresniesiems šie sugrįžimai labai svarbūs ir džiugina.

Tai buvo tikrai emocijų kupinas vakaras, kuriame nuotaikingus pokalbius paįvairino Giedriaus Giedraičio smuiko melodijos. Čia dalyvavo Nelijos sukviesti ir ilgus metus nesimatę giminaičiai, ir jos bei vyro draugai – gražus būrys gražių žmonių, turėjusių ką visiems (ar tik vienas kitam) pasakyti…

Paroda Marijampolės kultūros centro antrojo aukšto fojė veiks iki lapkričio vidurio.

Nijolė LINIONIENĖ