Viduramžiais daugybė ligų buvo gydoma nuleidžiant kraują. Manyta, kad kraujo nuleidimas stiprindavo sveikatą. Tai buvo daroma dviem būdais: naudojant medicinines dėles ir atveriant venas.
Medicininiuose traktatuose dažnai galima rasti piešinėlių, kuriuose ant žmogaus atvaizdo sužymėti kraujo nuleidimo taškai.
Taip pat vadovautasi ir garsiojo senovės gydytojo Klaudijaus Elijaus Galeno (II a.) priesaku. Gydytojas tvirtino, jog visiems vyrams labai sveika bent kartą per mėnesį nuleisti šiek tiek kraujo. Anot jo, visos moterys, kas mėnesį prarandančios šiek tiek kraujo, yra puikiausios sveikatos, tad tai turėtų suveikti ir vyrams.
Kraują ligoniams paprastai nuleisdavo pradūrę ar įpjovę veną (vėlyvaisiais viduramžiais pradėta gydyti ir dėlėmis, tačiau jos buvo gana brangios). Procedūrai naudotas specialus įrankis – flebotoma, per vieną kartą nuleisdavo nuo 180 iki 500 cm³ kraujo.
Toks gydymas buvo populiarus iki pat XIX a. ir jį paprastai rekomenduodavo nuo galvos ir akių skausmų, karštinės, turintiesiems aukštą kraujospūdį, visais apsinuodijimo atvejais. Kraują dera leisti, kol jis nepakeis spalvos. Jei teka juodas kraujas, leisk jį, kol neparaudonuos. Jei kraujas tirštas, leisk, kol nesuskystės. Jei skystas, kol nesutirštės, – patarinėta viduramžių medicinos vadovėliuose. Ten pat ir juokauta: jokiu būdu nenuleidinėk kraujo iš pažastų – ligonis gali mirti iš juoko.
Kur dėdavo nuleistą kraują? Apie tai išsitariama viename 1336 m. Flandrijos dokumente. Ten pasakojama, kad vietos Sent Adreso vienuolyno benediktinai neapsikentę nusprendė Briugės miestui padovanoti pievą, kad joje būtų išpilamas nuleistas kraujas, kad… nebebūtų atiduodamas kiaulėms.
Parengta pagal valdovurumai.lt informaciją
