Pradedant kaimyninės šalies spaudos apžvalgą, pirmiausia, reikia paaiškinti terminus, nes lenkai tai, ką mes vadiname Suvalkų koridoriumi, supranta šiek tiek kitaip. Šis terminas jiems reiškia praėjusio amžiaus 90-aisiais metais Rusijos sumanytą ir proteguotą idėją – sujungti Kaliningrado sritį per Lenkiją su Baltarusija naujai nutiesta ekstrateritorine autostrada.

Planai nutiesti autostradą

1992 metais pasirodė pirmieji Rusijos planai apie autostradą, o šią idėją parėmė Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas. Autostrada turėjo eiti nuo Gardino per Suvalkus, Goldapę iki Gusevo (Gumbinės). Derybos vyko iki 1996 metų, tačiau Lenkijos vyriausybė neparėmė šio plano, įžvelgdama ir karinį pavojų iš kaimynų pusės. Tai, ką lietuviai įvardija Suvalkų koridoriumi, lenkai vadina Suvalkų perėja arba sąsmauka (Przesmyk suwalski) , o NATO naudoja anglišką terminą – Suvalkų tarpas (Suwalki gap).

Jeigu atsigręšime į komunistinius laikus, kai Lenkija dar priklausė prosovietinių valstybių blokui, truputį keistai atrodė faktas, kad pasienyje su Sovietų sąjunga, ypač su Kaliningrado sritimi, buvo dislokuota itin daug Lenkijos karinių dalinių. Ir Suvalkų mieste, ir Balstogėje, ir Mozūrijoje. Galima tik spėti, kad lenkų generolai tikėjosi pavojaus iš Rytų, o ne iš Vakarų. Taigi Rusijai vėl pradėjus žvanginti ginklais Lenkija jau turėjo itin gerą karinę infrastruktūrą prie Suvalkų perėjos.

Apie jos gynybą Lenkijoje atvirai ir garsiai prabilta jau po Rusijos armijos įsiveržimų į Gruziją ir Krymą. Atsirado ir JAV kariuomenės daliniai, kurie dislokuojami prie Kaliningrado srities pasienio. Suvalkuose, vietoje čia veikusio prieštankinės artilerijos diviziono, įkurtas 14 Prieštankinės gynybos pulkas. Anot žiniasklaidos, čia, šalia Suvalkų perėjos, toks sprendimas buvo laukiamas gyventojų ir sulaukė visuotinio pritarimo. Tai padės saugiau jaustis visos Suvalkijos gyventojams, nes „tamsūs debesys kaupiasi ir atėjo laikas juos išsklaidyti“. Karinis dalinys bus aprūpintas nauja šiuolaikine ginkluote. Suvalkuose yra ir kitų Lenkijos kariuomenės dalinių.

Saugumo problema aštrėja

Rusijai užpuolus Ukrainą ir prasidėjus karui, Suvalkų perėjos problema tik didėja. Štai ką rašo Lenkijos spauda šiais karo metais.

Buvęs Lenkijos sausumos pajėgų vadas generolas Valdemaras Skšypčakas (Vakldemar Skrypczak) pokalbyje su portalo „Fakt“ žurnalistu mano, kad NATO turi visas galimybes neleisti atkirsti Baltijos valstybių. Todėl itin svarbu nuolatinė, bendra gynyba ir reagavimas. Ir gerai, kad Lenkija su Lietuva kuria bendrą gynybinę strategiją. Generolo nuomone, tinkamiausia vieta, kur pultų rusų tankai, yra už sienos su Lenkija esanti Lietuvos lyguma, kurioje nėra kalvų, nėra pelkių ar ežerų, todėl čia galimos greitos tankų operacijos, todėl šį plotą būtina ginti bet kokia kaina. Norint sėkmingai gintis, ten, kur geros sąlygos tankų atakai, būtina statyti gynybines pozicijas, t. y. Suvalkų perėjos lietuviškoje pusėje.

Generolas mano, kad jeigu Lietuva nori gintis, tai ne tvora nuo Baltarusijos, bet privalo įrengti gynybines pozicijas, kuriose kilus pavojui įsikurtų kariai. Ši gynybinė sistema turėtų būti panaši į tą, kurią ukrainiečiai sukūrė Donecko srityje. Tik turint tokią gynybinę liniją nereikėtų bijoti, kad Baltijos valstybės bus atkirstos. Jeigu pavojus realus, būtina statyti fortifikacijas, net užminuoti, ką reikia, ir laukti.

Kariškio nuomone, šiems veiksmams būtina politinė valia. Nors jis pastebi ir kitą pusę – Rusijos kariuomenė baigia nukraujuoti Ukrainoje ir nebeturės jėgų atidaryti dar vieno fronto.

Karo meno akademijos Kariuomenės strategijos instituto direktorius generolas Boguslavas Samolis (Boguslaw Samol) „Lenkų radijuje 24“ pasidalijo savo įžvalgomis. Jo nuomone, neaišku, ar puolimas būtų iš Kaliningrado srities, ar iš Baltarusijos. Bet kuriuo atveju Rusijos armijai tai būtų rizikingas žingsnis, nes jų kariuomenės grupuotė būtų atvira smūgiams iš Lenkijos pusės (16 ir 18 mechanizuotos divizijos ir kt.) bei NATO dalinių, o iš kitos pusės sulauktų Baltijos šalių pasipriešinimo, todėl rusų operacija būtų nesėkminga ir abejotina. Tai reikštų Rusijos ir NATO šalių karą. Racionalus sprendimas būtų pulti gynybiškai silpnesnę Lietuvą, o ne šturmuoti Suvalkų perėją ir nesikauti su Lenkijos kariuomene.

Norint atkirsti NATO pagalbą, tereikėtų laikyti gynybos liniją prie Lenkijos sienos. Maskva galėtų kalbėti, kad nesiruošia atakuoti Lenkijos, o politikai „realistai“ galėtų kalbėti, kas mums Lietuva, nes Rusija mūsų neatakuoja… Tačiau Suvalkų perėjos operacija greitu laiku turės ir kitą kontekstą. Švedijai ir Suomijai įstojus į NATO Baltijos šalių gynybinės galimybės stipriai pasikeis. NATO visiškai perims Baltijos jūros kontrolę ir ne Lietuva, Latvija, Estija, o „kaliningradskaja oblast“ ir „baltiskij flot“ atsidurs nepavydėtinoje situacijoje. NATO šalių paramą Baltijos šalys galės gauti ne tik sausuma per Lenkiją, bet ir per Baltijos jūrą, nes užblokuoti Rusijos laivyną Baltijske ir Suomių įlankoje paprasta ir greitai įvykdoma.

Vis dėlto negalime lengvabūdiškai žiūrėti į Suvalkų perėjos saugumą. NATO pajėgų buvimas šiame rajone, lenkų ir lietuvių kariuomenių bendradarbiavimas yra būtinas todėl, kad niekada nežinai, kaip elgsis neprognozuojama Rusija. Štai pavyzdys – vadovaujantis karybos mokslu Rusija teturėdama tiek karių prie Ukrainos sienos negalėjo pradėti karo, tačiau užpuolė, nors aišku, kad jų laukia pralaimėjimas…

Galima būtų pateikti dar daugiau pavyzdžių iš kaimyninės šalies spaudos, bet darytina išvada, kad jeigu patys nebūsime visokeriopai pasirengę gynybai, o šalies vadovybėje turėsime tik mėgėjus paplepėti bei apeiti realias problemas, tai pavojus dėl Suvalkų perėjos arba koridoriaus užpuolimo išliks ilgam.

Juozas RAŠKAUSKAS