Gen. ltn. Valdemaras RUPŠYS, kariuomenės vadas:

– Labai daug klausimų keliama apie Lietuvos kariuomenės pajėgumus ir galimybes. Taip pat svarstoma, kaip prie mūsų gynybos prisidėtų kitų šalių kariuomenės. Tiesa viena – turime būti motyvuoti ir pasirengę patys, tik tuomet už mūsų šalį kraują lies kitų šalių kariai. Tai parodė ir karas Ukrainoje. Jiems, kariaujantiems už savo valstybę, paramą teikia kitos šalys.

Į Suvalkų koridorių ir jo saugumą, kaip į bet kurią mūsų šalies teritoriją – NATO teritoriją – žiūrime per kolektyvinės gynybos prizmę. Treniruotis su skirtingomis, ypač mūsų regiono šalimis, būtina. Bet kalbant apie karinių operacijų planavimą, resursus, vadovavimą ir pan., turime mąstyti apie tai, kad esame NATO šeimos dalis. Be abejo, mes su Baltijos valstybių ir Lenkijos kariais organizuojame bendras pratybas, keičiamės informacija, taip pat įvairiais klausimais bendradarbiauja štabai.

Tai ar mūsų kariuomenė pasirengusi?

Drįstu sakyti: esame kaip niekada stiprūs. Mūsų pajėgos – kovinė galia, parama manevrui – išvystyti iki tokio lygmens, kad galime drąsiai stoti į mūšį ir vieni, ir su sąjungininkais. Kalbu apie tai, kad mūsų pėstininkus veikti įgalina žvalgybos pajėgumai, artilerija, inžinerijos, karo medicinos ir kiti būtini pajėgumai.

Gali kilti klausimas, ar mūsų šalyje būtų užtikrinta logistika, jei prasidėtų karas?

Dirbama ir šiuo aspektu, derinama su gynybiniais reikalavimais. Taikos metu civilinė infrastruktūra turi būti parengta veikti karo metu, kad būtų galima ją panaudoti. Pavyzdžiui, keliai, tiltai turi atitikti specialius inžinerinius reikalavimus. Šiuo metu, galime pastebėti, jei strategiškai svarbiame Lietuvos–Lenkijos kelyje įvyksta eismo įvykis, iš karto formuojasi eilės, o tai reiškia, kad pralaidumas nėra geras. Karinėms mašinoms reikalingas geresnis ir garantuotas kelio pralaidumas.

Kokia Marijampolėje dislokuotų batalionų (šiuo metu net dviejų) ateitis?

Lietuvos kariuomenė privalo būti gyvas organizmas, pasirengęs reaguoti ir keistis. Vertindami grėsmes, reagavimo laiką, treniravimosi bei sąjungininkų priėmimo galimybes, priimame atitinkamus sprendimus.
Sprendimas Vaidoto batalioną laikinai perkelti į Marijampolę priimtas dėl operacinio reikalingumo, pasiruošimo dislokuoti papildomas sąjungininkų pajėgas Lietuvoje, galimybės turėti lankstesnes kovinio rengimo sąlygas išnaudojant mažiau užimtus poligonus Kazlų Rūdoje ir Rūdninkuose. Nuolatinis Vaidoto bataliono dislokavimas į naują infrastruktūrą Rokantiškėse prie Vilniaus planuojamas, kai tik bus baigtos karinio miestelio statybos.

Klausimas dėl Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio logistikos bataliono dar nepriimtas, netgi nėra svarstomas. Visgi dėliodami planus pamąstome, kad batalionas galėtų būti dislokuotas šiaurinėje Lietuvos dalyje. Planuodami vienetų perkėlimą, vertiname grėsmes, treniravimosi sąlygas, karinius poligonus. Logiška, kad Marijampolėje būtų pėstininkų vienetas, o logistiką, sandėlius, priemones protingiau yra sutelkti šiaurinėje šalies dalyje.