Apie Suvalkų koridorių ir su juo susijusias aktualijas Europos Parlamente kalbėjomės su buvusia krašto apsaugos ministre (2008–2012), europarlamentare, saugumo ir gynybos pakomitečio pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė.
– Jums turbūt teko girdėti, kad prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje buvo atkreiptas dėmesys į Suvalkų koridorių kaip galimai pažeidžiamą vietą, ji net buvo žiniasklaidoje pavadinta pavojingiausia vieta žemėje. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Man ši tema žinoma jau labai seniai ir pakankamai gerai. Pamenu, kaip ruošiantis mums stoti į NATO jau buvo atkreiptas dėmesys ir į šį ruožą, bet tada Vakarų sąjungininkus dar buvo labai nelengva įtikinti, kad esame pasiruošę būti šios sąjungos nariais. Į NATO buvome priimti 2004 metais.
Pamenu savo apsilankymą Kanados gynybos ministerijoje, kai teko nemažai aiškinti, jog esame nesaugūs ir neapginti teritorijoje prie Baltijos jūros ir kad iš to Suvalkų koridoriaus kyla reali grėsmė. Mums buvo tiesiog būtina kuo greičiau patiems stiprinti krašto apsaugą ir gynybą.
– Krašto apsaugos ministre jūs tapote 2008 metais. Kokių darbų ėmėtės krašto gynybai stiprinti ir ką pavyko padaryti?
– Išties man atėjus vadovauti krašto apsaugai padėtis nebuvo gera. Kariuomenei labai daug ko trūko, ankstesnis ministras buvo panaikinęs šauktinių kvietimą, tad reikėjo nedelsiant imtis darbų ir kiek įmanoma gynybą stiprinti. Rusija kartu su Baltarusija 2009 metais surengė karines pratybas „Zapad“, po to jos vyko ir 2013 metais, ir jau tada jų scenarijus buvo toks, kad šias pratybas buvo galima vertinti, kaip pasiruošimą karui su Vakarais. 2013 metais pagal tą scenarijų buvo tariamai vykdytas ir Baltijos šalių puolimas.
– Kas pakeitė Vakarų sąjungininkų požiūrį į Rusiją, kaip galimą agresorių, ir leido stiprinti NATO pajėgas mūsų regione?
– Išties iš pradžių jokių gynybinių planų nebuvo, apie juos NATO net nenorėjo girdėti, nevyko jokios sąjungininkų pratybos mūsų regione. Tai tęsėsi iki pat 2014 metų, kai prasidėjo Rusijos agresija ir karas Donbase. Tada tas požiūris ėmė keistis, buvo atkreiptas dėmesys ir į tą vietą, kuri vadinama Suvalkų koridoriumi. Nėra jokio atsitiktinumo, kad NATO suprato, jog būtina stiprinti šios teritorijos gynybą ir Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgos buvo dislokuotos būtent Lenkijoje, turint galvoje ir netoliese esantį Suvalkų koridorių.
– Susitikimų Briuselyje metu ne kartą girdėjau politikus teigiant, kad svarbų vaidmenį tokiuose gynybos planuose vaidintų ir „Rail Baltica“ geležinkelis, kurio tiesimo darbai gerokai užtruko. Kokią jūs matote šio geležinkelio svarbą?
– Žinoma, „Rail Baltica“ yra labai svarbus dalykas ir kariniu požiūriu, nes esant reikalui būtent geležinkeliu reikėtų gabenti karinę techniką. Kiek man žinoma, dabar „Rail Baltica“ tiesimo darbai sėkmingai juda į priekį ir atsižvelgiant į esamą padėtį tam skiriamas tikrai didelis dėmesys bei reikalingi finansai.
– Kaip dabar jūs vertinate mūsų regiono saugumo padėtį?
– Dabar man tikrai yra gerokai ramiau, nei buvo einant ministrės pareigas. Šiuo metu rusai yra įstrigę Ukrainoje. Jiems dėl šio karo teko atitraukti dalį savo karinių pajėgų ir iš kaimyninės Kaliningrado srities. Rusai nebeturi tiek karinės jėgos, kad pultų dar kitur. Kol NATO aljansas dar buvo silpnas, Rusija planavo kitokį scenarijų – buvo siekiama pajungti Ukrainą per tuometį jos prezidentą Viktorą Janukovyčių, o po to veržtis į NATO teritoriją ir gal per Narvos miestą Estijoje, kur daug rusakalbių, pasiekti ir mus.
Kiek žinau, būta ir kitokių planų atskirti Baltijos valstybes apskritai ir sukurti kažkokį darinį su Narva bei Daugpiliu Latvijoje. Dabar Rusijos galimybės yra gerokai mažesnės, o ir NATO mato bei vertina visas grėsmes, todėl tikrai galime jaustis saugūs.
– Kaip jūs vertinate faktą, kad į NATO stoja Švedija bei Suomija?
– Žinoma, vertinu labai gerai, nes tai yra svarbus žingsnis ir šioms šalims, ir jų kaimynėms bei visam aljansui. Kartu tai ir signalas Rusijai, kurios veiksmai paskatino šių šalių ryžtą tapti NATO narėmis.
– Europos Parlamente daug dirbate padėdama Ukrainai kare su Rusija. Kokius svarbiausius uždavinius dabar išskirtumėte šioje srityje?
– Žinoma, reikalinga ir tolesnė visa įmanoma pagalba Ukrainai. Mes su kolega Andriumi Kubiliumi tikrai labai daug dirbame rengdami įvairius dokumentus, rezoliucijas, susitikdami su politikais ir ieškodami visų įmanomų būdų padėti kariaujančiai Ukrainai. Labai svarbu, kad ši šalis gavo kandidatės į Europos Sąjungą statusą ir tikiuosi, jog šios narystės nereikės labai ilgai laukti.
Būtina ir humanitarinė pagalba, parama ginkluote. Svarbu ir politiniai žingsniai, pripažįstant Rusiją šalimi, remiančia terorizmą, ir duodant jai aiškiai suprasti, kad Hagos tribunolas bus neišvengiamas. Ukrainos žmonių laukia tikrai nelengva žiema, bet neabejoju, kad su mūsų visų pagalba ir parama pergalė tikrai bus pasiekta.
Algis VAŠKEVIČIUS