Šį istorinį pastatą tyrinėjo, jį aprašė ir savo vertinimus pateikė architektė Dalia Laurinaitienė. Pasak jos, tikėtina, kad Butleriai Kvietiškio dvare gyvendavo tik vasarą, o kitu metų laiku palikdavo rezidenciją, nes šis dvaras buvo įsteigtas tik ūkiniais ir verslo tikslais. Tai liudija ir faktas, kad dvaro rūmai, palyginti su ūkiniais dvaro pastatais, atrodo gana kukliai.
Dvaro įkūrėjas Morkus Antanas Butleris buvo novatoriškas šeimininkas, modernizavęs žemės ūkio ir iškirsto miško gabenimo verslą – turėjo 9 būdas (taip buvo vadinamos medžių kirtimo ir apdirbimo dirbtuvės). 1738 m. dvaro inventorizacijos akte išvardinta, kiek ir kokių kultūrų buvo sėjama Kvietiškio dvare: 20 statinių rugių, 10 statinių avižų, 8 statinės su ketvirčiu miežių, 2 statinės grikių. Seniūnija kasmet karaliaus dvarui mokėdavo beveik 1000 grašių – ūkine prasme tai buvo stipraus dvaro rodikliai.
Lietuvoje buvusių dvarų sodybose, miesteliuose dar yra išlikusių XIX a. mūrinių magazinų ar jų liekanų, dalis jų įtraukti į Kultūros vertybių registrą: Laužemės dvare, Pašvitinyje, Sedoje, Veliuonoje, Raguvėlės dvare, Salamiesčio dvare, Paežerių dvare, Kriūkuose ir Žiežmariuose.
Ankstyvaisiais laikais magazinai buvo naudojami kaip kariniai sandėliai kariuomenėms aprūpinti maistu ir pašarais. Karinių pajėgų maisto aprūpinimo ir tiekimo sistema taikos ir karo metu kūrėsi lygiagrečiai su nuolatinių armijų atsiradimu. Jų paskirtis buvo sulaikyti kareivius nuo dezertyravimo iš kariuomenės dėl blogo maitinimo, sumažinti plėšimus dėl maisto trūkumo.
Anot D. Laurinaitienės, Kvietiškio dvaro magazinas, tikėtina, statytas dvaro įkūrimo ištakose XVIII amžiaus pradžioje – tą liudija statinio plytos, proporcijos, stilistika.
Įdomiausiu laikytinas išlikęs autentiškas inžinerinis paveldas – medinė vėdinimo sistema, mediniai oro padavimo kanalai grūdams džiovinti. Išlikę mediniai oro padavimo kanalai grindyse vėdino grūdų atsargas, neleido atsirasti pelėsiui, pasitarnavo visos medinės autentiškos konstrukcijos išsaugojimui.
„Kvietiškio dvaro magazinas išlaikė autentišką architektūrinę išvaizdą, proporcijas, konstrukcijas ir inžinerinę įrangą.
Didelių perstatymų laikui bėgant pastatas nepatyrė, galbūt ir dėl to, kad sovietmečiu (pagrindiniu naikinimo laikotarpiu) jo paskirtis nebuvo pakeista. Manau, tai yra vienas iš geriausiai išlikusių tokio tipo pastatų ne tik Marijampolėje, bet ir visoje Lietuvoje. Pastatas išlaikęs ne tik autentišką architektūrą, konstrukcijas, bet ir inžinerinį paveldą – tai yra labai reta Lietuvoje ir tą reikėtų restauruoti, eksponuoti ir perteikti ateinančioms kartoms“, – įsitikinusi architektė.
Anot jos, pastatas turėtų būti restauruojamas, atkuriant visą autentišką struktūrą ir inžinerinį paveldą. Fizinių, istorinių tyrimų pagrindu turi būti nustatytas autentiškumas ir patikslintas statybos laikotarpis. Tų tyrimų duomenų pagrindu turi būti parengiami pastato restauravimo projektiniai sprendiniai: išsaugomas autentiškumas, atkuriami prarasti elementai ir tvarkoma pastato fizinė būklė.
D. Laurinaitienės nuomone, pritaikant statinį naujai funkcijai naujų elementų invazija turėtų būti kuo mažesnė, nekrentanti į akis. Pastato pritaikymas gali būti labai įvairus, nors labiausiai tinkama būtų kultūrinė veikla: ekspozicijos, kultūros renginiai, muziejinė veikla, edukacija, kūrybinė veikla, gali būti ir maitinimas, laikinas apgyvendinimas.