„Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena – yra tiek pat svarbi kiek Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji. Didžiuojuosi Lietuvos kariuomene, man garbė dėvėti jos uniformą ir Trispalvę ant dešinio peties“, – sako Lietuvos kariuomenės vyresnioji seržantė specialistė Ieva Budzeikaitė, fotografijomis „rašanti“ Lietuvos kariuomenės metraštį.
Ieva šiemet apdovanota konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ Kolegų prizu. 32-iejų fotografė, jei nebūtų tokia kukli, galėtų pasigirti daugybe nominacijų ir laimėjimų, taip pat dalyvavimu parodose.
Pradėdama pokalbį su Ieva, paklausiau, kuri nominacija jai yra svarbiausia?
– Visos nominacijos ir laimėjimai yra svarbūs. Kaip bebūtų – tai yra oficialus įvertinimas. Kolegų prizą laimėjau pirmą kartą. Nuo „Auksinio kadro“ (šią nominaciją Ieva laimėjusi tris kartus – D. K.) jis skiriasi tuo, kad laimėtoją išrenka kolegos fotografai, o ne specialiai konkursui „Lietuvos spaudos fotografija“ sudaryta komisija. Be abejo, tai didžiulis įvertinimas ir garbė. Tuo tarpu „Auksinis kadras“, ko gero, yra tai, ko siekia bene kiekvienas fotografas, dirbantis spaudoje, ar kuriam nesvetima reportažinė, dokumentinė fotografija.
Prizai ir konkursai man asmeniškai nėra „varikliukas“ – galbūt kažkada tai buvo vienas iš siekių, tačiau ne tikslas ir ne priežastis, kodėl fotografuoju ir ieškau dar nepapasakotos istorijos. Kartais gaunu laiškų, kuriuose kiti rašo, kad mano fotografijos yra įkvepiančios, motyvuojančios, kiti ir patys susižavi kariuomenės fotografija. Galbūt tokios fotografijos tikslas ir ne visai toks, tačiau jei kam nors tai nors kiek ką nors pakeičia į gera, tuomet man tai ir yra didžiausias „variklis“, motyvacija ir įvertinimas.
– Užaugai Marijampolėje, kur pro namų langus matei karinio dalinio vartus. Ar buvo bent sukirbėjusi mintis, kad tai, kas už tų vartų, taps tavo gyvenimo dalimi?
– Taip, nuo vaikystės pamenu kitoje kelio pusėje esančias kareivines, dabartinį Lietuvos kariuomenės Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalioną ir laikinai dislokuotą Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų batalioną. Savo gyvenimo niekada nesiejau su kariuomene, visuomet domino menai. Bet kartą tėtis dovanų parvežė fotoaparatą. Jis buvo senas, sisteminis, o baterijos laikydavo vos 20 minučių. Apie 2004 m. skaitmeninis fotoaparatas nebuvo tas daiktas, kurį namuose turėjo kiekvienas, todėl man tai buvo ir naujovė, ir tai, kas pakeitė mano įpročius – fiksuodavau viską iš eilės. Vėliau dovanų gavau veidrodinį fotoaparatą, turiu jį iki šiol. Pamažu supratau, kad į fotografiją noriu gilintis labiau. Peršokdama tam tikrą laikotarpį, galiu pasakyti, kad Lietuvos kariuomenėje atradau tai, kas man iš tiesų patinka. Tarnybos pobūdis kūrybiškas, aktyvus ir tikrai nenuobodus – štai taip viskas puikiai ir dera tarpusavyje.
– Mėgsti sakyti, kad „kai nieko nesitiki, gauni pačią geriausią patirtį“.
– Būdama paauglė kartojau, kad jau „kas, kas, bet aš tai Lietuvoje tikrai neliksiu“. Paradoksas: ko norėjau ir ką planavau, pavyko atvirkščiai – esu valstybės tarnyboje, Lietuvos kariuomenėje, kas galėjo pagalvoti? Taigi nustojau planuoti, atsipalaidavau ir pradėjau daugiau naudotis galimybėmis išbandyti kažką naujo.
Baigiau Vilniaus dizaino kolegiją, šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete, magistrantūroje, studijuoju integruotą komunikaciją. Gal dėl to ir sakau, kad kai nieko nesitiki, gauni pačią geriausią patirtį. Tikslų turėti reikia, tačiau kartais reikia labiau atsipalaiduoti ir nekalti savęs prie kryžiaus, jei kažkas nepavyko taip, kaip norėjai – patirtis rodo, kad dažnai atsitinka dar geriau.
– Jei turi rankinę (kas galėtų neturėti rankinės?), kas joje – tik fotoaparatas ar dar ir skanėstai Tavo šuniukui? Gal lūpdažis, kvepaliukai, etc?
– Oi, aš rankinės neturiu. Esu kuprinių žmogus. Dažniausiai ten, kur fotoaparatas, vietos kvepalams ir lūpdažiui nėra – pastarąjį naudoju ypač retai. Gal teisingiau būtų sakyti, kad net neturiu. Vaikštant su šuniu – vanduo ir skanėstai. Suknelė ir dailūs batai – retas vaizdas. Be fotoaparato tikrai išeinu ir dažniausiai dėl to pasigailiu. Kai pasiimu, irgi pasigailiu, nes dažniausiai net neišsitraukiu, o tik tampausi papildomą svorį.
– Ar Tave, jau žinomą kariuomenės fotografę, kviečia fotografuoti vestuves, krikštynas? Gal jaunuosius teko ant tanko užkelti?
– Kviečia. Ir iš to nieko gero. Esu turėjusi skausmingų patirčių, todėl pastaraisiais metais dažniausiai tokių užsakymų atsisakau, kad ir kaip „pasikėlusiai“ tai skambėtų. Jei jau kalbėtume atvirai, geriausiai jaučiuosi miškingoje vietovėje su kariais, o ne prie altoriaus. Kai dirbau fotoagentūroje, tekdavo fotografuoti Lietuvos elito vakarėlius. Tai nebuvo didžioji dalis to, ką apskritai tekdavo fotografuoti, tačiau iki šiol labiau mėgstu reportažinę, dokumentinę fotografiją, o ne tą „plastmasinę“ ir surežisuotą. Lietuvos kariuomenę dokumentuoti yra vienas malonumas, kariams čia nėra kada maivytis – jie turi savo užduotis, aš – savo. Apskritai – vien Lietuvoje galima rasti tiek daug įdomių istorijų, kurias galima papasakoti fotografijomis, kad tik netingėk.
– Pati esi baigusi bazinius karinius mokymus ir, metaforiškai kalbant, valgiusi kareivišką košę. Kokių gyvenimo pamokų esi gavusi?
– Valgėme viską, tik ne košę – Lietuvos kariuomenė vis dar turi daug ją persekiojančių stereotipų. Ko gero, stipriausia pamoka buvo bendruomeniškumo svarba ir, žinoma, kad vienas lauke – ne karys. Kartą naktį, per pratybas, kol įsirenginėjome patrulio bazę, kolegė pametė pirštinę. Buvo žiema. Visi taip ir liko savo vietose, tačiau kuopos vadė, sužinojusi, ko čia kelios merginos taip beviltiškai ieško, tuoj pat visus sustatė į eilę ir pirštinė buvo rasta vos per penkias minutes. Atrodo – smulkmena, tačiau tokios situacijos parodo, kiek daug reikšmės turi komandinis darbas. Tai galima pritaikyti praktiškai visur.
– Turi puikų humoro jausmą. Kaip tai padeda gyvenime (o gal trukdo?), juk yra „zanūdų“, kurie net nežino, kas yra humoras?
– Ačiū tėvams už humoro jausmą! Be jo pritrūkčiau drąsos ir nuleisčiau rankas. Esu jautri, bet užsispyrusi, galiu lygiai taip pat supykti ir nebematyti prasmės kažką daryti, bet juk toks visas gyvenimas – kaip amerikietiški kalneliai. Bet atsikeli ir „varai“ toliau. Būti nelaimingam visuomet paprasčiau nei būti laimingam, tačiau kitų sąskaita laimingas irgi nebūsi.
– Projekte „Patrulio kursas“ dirbai kaip fotografė, bet tai irgi buvo beveik tarnyba, ar ne? Ar dėl gero kadro teko patirti kažką tokio, ką ir dabar prisimeni (su siaubu ar kvatodama)?
– „Patrulio kursas“ yra kasmetinis devynių savaičių trukmės kursas žvalgams. Tai, ko gero, ir fiziškai, ir psichologiškai vienas sudėtingiausių kursų Lietuvos kariuomenėje – jį baigia ne visi. Geriausias patrulis (ar patruliai) gauna teisę nešioti „Patrulio“ antsiuvą. Šį kursą fiksavau bent keletą metų iš eilės. Mano tikslas buvo parengti fotopasakojimą nuo pradžios iki pabaigos – t. y., nuo atrankos į šį kursą iki momento, kai geriausiam patruliui yra įteikiamas Sausumos pajėgų vado peilis. Tai – labai simbolinis ir reikšmingas momentas kurso pabaigoje.
Žvalgai, ko gero, yra tie žmonės, su kuriais visada jaučiausi gerai nuo pat pirmų dienų. Tuomet dar buvau civilė ir uniformos nedėvėjau. Turėjau tikslą su kursantais dalyvauti maksimaliai visur, net ir naktimis, bet kai kiti tavęs nepažįsta, tai į tokį „persekiojimą“ žiūri gan skeptiškai. Pavyzdžiui, kartą mane kolega vakare atvežė į poligoną ir ten paliko, su žvalgais apsistojome apleistame pastate. Žinojau, kad nakvosiu, todėl turėjau miegmaišį ir sausą davinį, o anksti ryte planavau su jais vykti į užduotį. Jau beveik vidurnaktis, šildome sausus davinius, vienas klausia: „O tai… tu liksi?“. Sakau: „Tai žinoma, juk net neturėčiau, kaip grįžti“. Tą naktį tas pastato vietas, kur turėtų būti langai, apsidangstėme plokštėmis, kad vėjas nepūstų, ir išmiegojome.
Pradėjus fiksuoti tokio pobūdžio fotoprojektus Lietuvos kariuomenėje, man visuomet buvo baisiausia padaryti kažką, dėl ko tapčiau rakštis geroje vietoje. Tai reikštų, kad nesu savarankiška ir su manimi daugiau bėdos nei naudos. Visuomet svarbu nepervertinti savo galimybių ir lygiai taip pat – nebijoti. Kartais praslampinėjus visą naktį nepasidarai nė vieno kadro, o kartais „pagauni“ tą, kuris būna viso fotopasakojimo esmė.
– Karinės tarnybos svarba dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, turbūt neabejoja niekas. Kaip manai – „verktinių“ Lietuvoje dabar mažiau?
– Šalies gynyba – kiekvieno piliečio pareiga ir atsakomybė. Jeigu norime gyventi laisvoje šalyje, kiekvienas iš mūsų turime ir galime prie to prisidėti. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjau 2014 m., kuomet Ukrainoje prasidėjo Maidano revoliucija, kiek vėliau – Rusijos pradėtas karas. Gimiau jau laisvoje Lietuvoje, tačiau mūsų šalies istorija rodo, kad laisvė nėra duotybė – už ją reikia kovoti. Kiekvieno asmeninis reikalas, kiek ir kaip prie to prisidėti. Be to, jokie įgūdžiai nepraeina veltui, net jei tai para, praleista miške, ar pirmasis užkurtas laužas.
– Tavo socialiniame tinkle teko skaityti, kad vasarą su savo augintiniu keletą dienų atostogavai miške.
– Guliveris, ilgaplaukis vokiečių aviganis – mano kasdienis kompanionas ir geriausias draugas. Be jo gyvenimas būtų liūdnas ir niūrus. Jei turiu galimybę, retkarčiais ir į karines pratybas jį pasiimu. Neseniai persikraustėme į sodo namelį, todėl mėgaujamės nuosavu kiemu, o Guliveris – laisve nuo pavadžio.
− Ačiū už pokalbį, sveikiname Tave Lietuvos kariuomenės dienos proga ir linkime dar daugybės įspūdingų kadrų bei sėkmės studijose!
Daiva KLIMAVIČIENĖ