Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje praūžęs jau tradicinis realios virtualybės festivalis, kurio šūkis „Greitis – 230!“ atsirado ne šiaip sau. Marijampolei baigiant jubiliejinius metus nutarta, pasitelkus mokslo naujoves ne tik panardyti virtualioje dabartyje, pažvelgti į ateitį, bet ir pavartyti senus albumus – kad naujieji vaizdiniai neišstumtų iš atminties (ir iš po kojų) pagrindo. Nes kiek beskraidytume, tenka grįžti į žemę…
Viską nelengva aprėpti…
Visos šeštadienio dienos programa buvo sudėliota kiek įmanoma racionaliau, tačiau norint kuo daugiau aprėpti reikėjo nemažo greičio – ir geros orientacijos. Kai kas veikiausiai liko nusivylęs, nes nepamatė virtualios realybės filmo „Angelų takais“, apie kurį jau senokai kalbama visoje Lietuvoje. Galimybė paklaidžioti po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus (būti jų „viduje“), skambant jo muzikai iš tiesų atrodė nereali – bet ji sukurta.
Tiesa, tam reikia specialios įrangos, vietų skaičius ribotas. Nors organizatoriai išsiprašė maksimumą seansų – jų pritrūko. Nes vos paskelbus apie festivalį ir registraciją į dalį kai kurių renginių, pasipylė skambučiai ir „užlūžo“ feisbukas – tiek buvo susidomėjusių. Tie, kas paklaidžiojo „Angelų takais“, sako, mielai eitų dar kartą, o kitiems pataria: bus kur nors proga – nepraleiskite, net jei pasirodytų, kad bilieto kaina didoka (beje, ir šis, ir visi kiti vyksmai bibliotekoje buvo dovanojami…).
Vaikų laukė robotikos užsiėmimai su mokykla „Lispa“, varžybos, pramogos pasitelkus virtualius akinius, buvo rodomas spektaklis, jaunimui buvo progos padiskutuoti apie kūrybines studijas… Kiekvienas galėjo sudalyvauti unikalioje fotosesijoje ir čia pat išvysti nekasdienę savo nuotrauką, o prisėdus didžiojoje salėje – prisiminti žmones, kurie yra nusipelnę šiam kraštui, apdovanoti Marijampolės garbės ženklais (buvo transliuojamas vaizdo klipas). Tai – irgi viena miesto jubiliejinių metų spalvų.
Kuria kryptimi eisime rytoj?
Į šį, pačia plačiausia prasme, klausimą bandyta atsakyti viename didžiausių festivalio renginių – diskusijoje-forume „Mano ateities miestas – Marijampolė“. Kuo mūsų miestas patrauklus, ar į jį norėtų sugrįžti jauni žmonės, baigę mokslus kitur, į ką reikėtų pirmiausia investuoti – ir kuo prie bendros gerovės prisidėti gali kiekvienas mūsų?
Diskusijai vadovavusi menininkė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė grakščiai gaudė ir atmušinėjo kalbėjusiųjų teiginius, nukreipdama juos kitam diskusijos dalyviui ir kviesdama išreikšti savo požiūrį ar siūlymą. Pirmasis kalbėjęs operos solistas, festivalio „Šv. Jurgio meno sezonas“ organizatorius Edmundas Seilius teigė, kad labai svarbu kultūrinė erdvė – būtent noras „ją pajudinti“ prieš aštuonetą metų jį ir paskatino ryžtis iššūkiui.
„Pabandžiau – ir iš karto įklimpau į smagų liūną: vos spėjus man išdėstyti, ką sumaniau, šviesaus atminimo meras Vidmantas Brazys liepė imti ir daryti… Viskas vyko labai greitai. Pradėdamas šį projektą norėjau, kad ne tik tėvai eitų į koncertus – kad į juos vestųsi ir vaikus. Į juos reikia investuoti siekiant, kad miestas būtų gyvas“.
Marijonų gimnazijos direktorius Saulius Andriuška buvo nusiteikęs pozityviai: sakė, jog nuolat būdamas tarp vaikų mato jų virsmą – jie kūrybingi, empatiški, norintys bendrauti… Ir – norintys, kad juos priimtų kaip lygius, paisytų ir jų nuomonės. Jis pasidžiaugė, kad situacija gimnazijoje optimistinė: pareiškimų į pirmą klasę gauta kone dvigubai daugiau, nei galima priimti žmonių…
O kaip keistųsi Marijampolės peizažas, jei čia atsirastų aukštoji mokykla – juk studentai iš esmės keičia miesto veidą? Ko žmonės iš kitur (pamatyti, patirti) važiuoja į Marijampolę? Ar tik garsiai nuskambėję kultūros projektai, renginiai traukia? Apie tai diskutavo Marijampolės turizmo ir verslo centro „SMART Marijampolė“ direktorė Ieva Vizgirdienė, organizacijos „Jaunimas YRA“ atstovė Ieva Kalpukevičiūtė, įsijungė ir gausiai susirinkę marijampoliečiai.