– Valstybė turi ruoštis, kol dar turime tam laiko, nes nieko neveikimo laikotarpis pasibaigė. Juk nesinori pradėti mokytis, kai jau viskas bus prasidėję. Nors kai kurie politikai sakė, kad mums jokių grėsmių nėra, kai iki vasario 24-osios įvykių Ukrainoje buvo likusios vos kelios savaitės. Ko vertas toks aklas politikas? O jei jam naudinga taip sakyti, tai dar baisiau – jis spekuliuoja šalies saugumu dėl savo politinių tikslų, – taip kalbėjo atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius duodamas interviu „Suvalkiečiui“.
Taigi niekam nekyla abejonių, kad turime ruoštis ir, aišku, ruošiamės. Visgi skirtingi žmonės ir specialistai skirtingai supranta, kas svarbiau, kam reikia teikti pirmenybę šiame pasiruošime.
Yra mąstančių, kad būtina pasirūpinti įvairiomis užtvaromis, jeigu priešas imtų veržtis į šalį. Toks kontrmobilumo priemonių arba fortifikacijų tikslas – stabdyti priešo pajėgų judėjimą ar priversti skirti papildomų pajėgumų, laiko jas pašalinti. Dirbtinės kontrmobilumo priemonės – tai įvairūs inžineriniai įtvirtinimai, pavyzdžiui, prieštankiniai ežiai, pamatų blokai, ribojantys sunkiosios karinės technikos judėjimą, minų laukai, užminuoti tiltai, pralaidos ir kitos priemonės, kurios gali atnešti labai didelių nuostolių priešui, ir pan.
Apie visa tai ir kalbėjomės su marijampoliečiu atsargos pulkininku E. Vosyliumi.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Būtina ruošti visuomenę
E. Vosylius neseniai pradėjo dirbti Šaulių sąjungoje, taip siekdamas išnaudoti tą žinių ir patirties bagažą, kurį yra sukaupęs. Prie Šaulių sąjungos štabo yra įkurtas naujas Mokymo ir nekinetinių operacijų centras, į kurį jis buvo pakviestas dirbti metodininku. Pasirodo, kariniais terminais nekinetinės tai yra neginkluotos operacijos. „Labai ženkliai padaugėjo Šaulių sąjungos narių, ypač kaip prasidėjo aktyvi karo fazė. Kai kam atrodo, kad karas Ukrainoje prasidėjo vasarį, bet iš tiesų tai jis prasidėjo 2014 m., o dabar yra jo suaktyvėjusi fazė. Norinčiųjų prisijungti prie šaulių nemažėja, jų gretos gausėja, tad reikia dirbti, rengtis galimiems scenarijams, kol turime laiko. Būtinai reikia ruošti visuomenę“, – užtikrintai sakė E. Vosylius.
Ką parodė karas Ukrainoje, ogi tai, jog kariuomenė negali visų užduočių atlikti viena, jai būtina visuomenės parama ir pagalba. Yra daugybė užduočių, kurias turėtų atlikti kitos struktūros. Lietuvoje jau kuriami komendantiniai būriai savivaldybių administracijoms padėti vykdyti užduotis, susijusias su civiline sauga, administracinėmis ir apsaugos, diversinių grupių šalinimo užduotimis. Tas užduotis gali atlikti ir kariuomenė, bet jos pagrindinis uždavinys – fronte.
Tikėtina, kad ir mūsų šalyje invazijos atveju daug civilių norėtų įsitraukti, padėti kariuomenei. Tos užduotys, kurias jie galėtų atlikti, tai rūpinimasis infrastruktūra, jos atstatymu, pabėgėliais, šilumos ūkiu. Visu tuo rūpinasi ne kariuomenė, tam reikia ir technikos, ir žmogiškųjų pajėgų. Tai gali daryti civiliai, jeigu turi tam tikrų žinių. O dabar pats geriausias laikas tų žinių jiems suteikti.
– Visuomenės įsitraukimas – vienas iš svarbiausių veiksnių, stiprinančių mūsų valstybės saugumo architektūrą. Piliečiai pirmiausia turi pasidomėti, ką jie turėtų daryti ekstremalioje situacijoje. Svarbi žmogaus intencija – prisidėti. Jei jis bent pagalvoja, kaip turėtų elgtis nutikus kariniam konfliktui, tai jau pirmas žingsnis teisinga linkme.
Tada jam gimsta kažkoks veiksmų planas: galbūt kaupti resursus, susigalvoti atsitraukimo maršrutus, planuoti, kaip bendrauti su kitais šeimos nariais, ir pan. Jei negalvoja, valdžia jam visko nepasakys ir už jį nepadarys. Jei esi pilietis, tavo teisė – gintis ir pareiga ginti savo šalį. Ne įpareigojimas, o suteikta teisė gintis, – pabrėžė kariškis.
Apžvelgti plačią perspektyvą
Atsargos pulkininkas kalbėjo apie tai, kaip svarbu žmonėms matyti platesnį paveikslą tarsi žvilgsniu iš sraigtasparnio. Kiekvienas tokiu atveju pamatys tą siaurą lopinėlį, 90 km ruožą tarp Rusijos Kaliningrado srities ir Baltarusijos, kuriame esame mes. Turint omenyje Baltarusijos padėtį, kuri faktiškai yra okupuota šalis, neturinti savo valios, o jos vadovas Lukašenka tik marionetė, vykdytojas, kuris, kai nebereikės, nebus naudingas, gali būti pašalintas.
O Baltarusijoje stovi dideli kariniai pajėgumai, tad turime suprasti, kad ši vieta – Suvalkų koridorius – reikalauja didesnio dėmesio. „Specialistai mato visą kontekstą, ne tik Lietuvą. Ir NATO atitinkamai dėliojasi savo pajėgumus, galvodami ir apie esančius Lenkijoje, ir mūsų, taip pat sąjungininkų dislokuotus pas mus. Viskas atidžiai planuojama nemąstant, kad Suvalkų koridorius yra kažkoks Achilo kulnas. Tiesiog vieta, kuri reikalauja papildomo dėmesio“, – sakė E. Vosylius.
Apie Suvalkų koridorių nuomonių yra įvairių, vieniems tai labai pavojinga vieta, kiti siūlo nesureikšminti, nekreipti ypatingo dėmesio. Iš tiesų į kiekvieną vietą reikia žiūrėti atsakingai, subalansuotai ir adekvačiai, nepuolant į kraštutinumus. E. Vosylius pabrėžė, kad Baltijos jūra po Suomijos ir Švedijos įstojimo į NATO taps vidine NATO jūra, tai – didžiulis privalumas.
Nereikėtų abejoti, ar NATO planuoja ir galvoja, ką reikėtų daryti invazijos atveju, ką darytų amerikiečiai, Lenkija, Latvija ir pan. Visas šis karinis paveikslas yra modeliuojamas, kuriamos simuliacijos, prognozuojant priešo galimus veiksmus ir pan. Taigi išvada: reikia budrumą išlaikyti, suprasti, kur gyvename, bet jokiu būdu nepanikuoti ir kuo rimčiausiai ruoštis įvairiems scenarijams.
Įsteigta komendantų institucija
Yra manančių, kad fiziniai įtvirtinimai pasienyje su Kaliningrado sritimi reikalingi, gal net būtini, kad užpuolimo atveju mums tai reikšmingai padėtų.
E. Vosylius vienareikšmio atsakymo neduoda, teigdamas, kad inžinerinės kliūtys, kontrmobilumo priemonės, stabdančios priešo judėjimą, aišku, turi atsirasti, o kokios – ar stacionarios, ar kitokios, čia jau kariniai planuotojai mato geriau.
Visgi reikia prisiminti, kad visos kliūtys, kurios iš anksto yra pastatomos, priešui suteikia galimybę taip pat iš anksto suplanuoti ir pasirengti jas apeiti. Tad arba dirbtinės kontrmobilumo priemonės turi būti pastatytos tokioje vietovėje, kad negalėtum jų apeiti, pavyzdžiui, dėl gamtinių kliūčių, tokių kaip ežeras, arba atsirasti netikėtai ir greitai, kaip minų užtvaros, kurios stabdytų priešą iš karto, neleidžiant pasiruošti iš anksto.
Pati kliūtis, jeigu ji neginama, greitai būna likviduojama. Tad nėra labai veiksminga. O jei yra ginama, pvz. netiesiogine artilerijos ugnimi, tai priešą, netikėtai sustojusį dėl kliūties, galima likviduoti. Ties kontrmobilumo priemone paprastai susikaupia daugiau priešo pajėgų, tada jas jau galima apšaudyti, o tam kliūtys ir statomos. Visgi fizinės užkardos yra tik viena iš priemonių laikinai sustabdyti priešą.
Su stacionarių inžinerinių įtvirtinimų išankstiniu statymu gali kilti įvairių keblumų. Pavyzdžiui, apkasams pasienyje gal tektų užimti ūkininkų žemę. Tilto sprogdinti irgi iš anksto negali, nes reikės judėti ir savai kariuomenei ar pabėgėliams. Taigi negali prisidaryti kliūčių ir paskui pats nuo jų kentėti. Kita vertus, nuolatinis objektas tampa žinomas priešui, juk šis taip pat planuoja, vykdo žvalgybą, negalima nuvertinti priešininko, kuris kliūtis apeiti ar sunaikinti taip pat ruošiasi.
Tos kliūtys, kurios atsiranda netikėtai, yra tikras priešo galvos skausmas. Minų užtvaros, užminuotas tiltas ar pralaida, iškastas griovys – tokioms netikėtoms kontrmobilumo priemonėms įrengti reikalingi kariuomenės inžineriniai pajėgumai, tačiau labai reikalinga ir visuomenės pagalba, nes kariuomenė neturi tiek ekskavatorių ar panašios technikos, kad sugebėtų suspėti visur, kur reikia iškasti prieštankinį griovį ar privežti blokų. Tokios technikos turi savivaldybės, atskiros įmonės, o padėti gali ir pavieniai gyventojai, todėl itin svarbus yra visuomenės bendradarbiavimas su kariuomene. Tad kiekvieno iš mūsų rūpestis turėtų būti – pagalvoti, kaip padėtume kariuomenei.
Tam yra įsteigta ir komendantų institucija, kuri turėtų planuoti ir žinoti, kur yra kokia technika, kur ją būtų galima panaudoti kontrmobilumo priemonėms sukurti.
– Čia kaip didelis orkestras, kur kiekvienas groja savo partiją, yra dirigentas ir natos. Taip būtų galima apibūdinti visuomenės ir kariuomenės bendradarbiavimą. Tad išvada tokia: reikia daryti visą kompleksą kliūčių, o ne pavienių, ir sutelkti tam visas galimas pajėgas, – sako E. Vosylius.
O kad prireikus visa tai veiktų, savivalda turi ruoštis tam tikriems veiksmams, taip pat turėtų būti vykdomos pratybos.
O pavienių piliečių pareiga – pirmiausia pasirūpinti savimi, sukaupti būtinas atsargas: baterijų, žvakių, gal net generatorių įsigyti, taip pat benzino keletą bakų pasistatyti, pasirūpinti energijos banku telefonui įsikrauti. „Aišku, baimintis iš anksto neverta, bet pasiruošus būti privalu. Niekas negali nuspėti ateities, bet mūsų geografinė padėtis nepasikeis, teks su tuo gyventi, todėl reikia gerai įvertinti savo padėtį ir suprasti, jog pirmiausia patys turime pasiruošti. Esame piliečiai, atsakingi už savo valstybę“, – sakė atsargos pulkininkas E. Vosylius.