Karybos ekspertas, Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės vadas Egidijus Papečkys, šias pareigas einantis nuo praėjusių metų sausio, yra vienas iš tų, kurie labai atidžiai seka Rusijos karo veiksmus Ukrainoje. Ir ne tik seka, bet nuo pat agresijos pradžios vasario 24-ąją kiekvieną dieną išsamiai ir labai profesionaliai juos komentuoja savo „Facebook“ paskyroje, kur turi apie 18 tūkstančių stebėtojų. Tai, kad jo, kaip šios srities eksperto, nuomonė domina ir užsienio žiniasklaidos atstovus, puikiai iliustruoja ir faktas, jog per tuos beveik dešimt karo Ukrainoje mėnesių jį kalbino apie 40 žurnalistų iš pačių įvairiausių šalių – ne tik iš Europos Sąjungos valstybių, bet ir JAV, Japonijos.
Paklaustas, kokia jo nuomonė apie Suvalkų koridorių, ar tai tikrai tokia pavojinga vieta, ekspertas siūlo pažiūrėti į žemėlapį – taip, tai siauriausias ruožas, jungiantis Baltarusiją su Kaliningrado sritimi, ir pakėlus į orą droną viskas ten puikiai matosi.
– Turime mokytis iš istorijos, o ji mums primena Fuldos koridorių – teritoriją Vakarų Vokietijoje, kurią NATO Šaltojo karo metais vertino kaip vieną realiausių vietovių, kur konflikto atveju pirmiausia įriedėtų sovietų tankai.
Suvalkų koridorių iš esmės galima uždaryti jau nuo Vištyčio. Tai kelias, perkertantis tą arteriją, kuria reikalui esant pas mus ateitų sąjungininkai, o NATO pajėgų uždavinys – sekti padėtį ir neduoti jo perkirsti, nes karo atveju jo užgrobimas užvertų NATO sąjungininkams sausumos kelią iki Baltijos šalių.
Esmė yra ta, kad šioje vietoje operacinis gylis yra nedidelis, o karinė operacija paprastai planuojama 250–300 kilometrų gylyje. Tad svarbu sekti padėtį, ją vertinti ir esant reikalui būti pasiruošusiems atitinkamai veikti, – sakė jis.
Pasak jo, vieta, žinoma kaip Suvalkų koridorius, anksčiau nebuvo NATO dėmesio centre, kol nekėlė jokios grėsmės. Padėtis ėmė keistis po 2008 metais Rusijos agresijos veiksmų Sakartvele, kai jos prezidento Vladimiro Putino kalbų tonas pasikeitė, o Rusijai duoto šanso sukti demokratijos keliu ji neišnaudojo. Pajutusi savo nebaudžiamumą ši šalis vis labiau agresyvėjo, joje atgimė imperinės ambicijos ir šiandien turime tokią sudėtingą padėtį.
E. Papečkys pabrėžia, kad iliuzijų ir nepagrįstų vilčių dėl Rusijos turėjo ir Vakarų pasaulis, bet šiandien jo požiūris yra iš esmės pasikeitęs ir į Rusiją žiūrima kaip į agresorių, valstybę, nuolat kuriančią pilkąsias ekonomikos zonas ir besistengiančią į jas įtraukti politikus, verslininkus bei kitus žmones.
Jo nuomone, nors po invazijos Sakartvele padėtis tarsi stabilizavosi, bet jau tada buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) sakė, kad Rusijoje atgimsta imperinės ambicijos ir į tai reikia reaguoti labai rimtai. Po 2014 metų įvykių Donbase, kuris buvo skaudulys, neleidęs Ukrainai eiti į NATO į Rusiją imta žiūrėti dar kitaip. Tapo aišku, kad santykiuose su ja reikia daugiau pragmatiškumo, o tas pūlinys toliau augo, nors Rusija tuo metu vis dar buvo reikalinga dėl jos vaidmens naikinant branduolinį arsenalą Sirijoje.
– Rusijos tikslas yra valdyti kaimynines valstybes per savo kontroliuojamus žmones valdžioje, kaip buvo su Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi ar yra su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, – sakė karybos ekspertas.
Pasak E. Papečkio, sekdamas karinius veiksmus Ukrainoje ir juos analizuodamas jis pats savęs paklausia, o kas bus toliau, ką mes laikytume šiame kare Ukrainos pergale, kokių kompromisų iš abiejų kariaujančių pusių galima tikėtis? Jei Rusija bus išstumta iš Ukrainos, ar ji baigs karą? O jeigu ne, ar Ukraina turėtų eiti tolyn ir ją palaužti galutinai? Tai sudėtingi klausimai, bet į juos anksčiau ar vėliau teks ieškoti atsakymų.
E. Papečkys gerai vertina tą pagalbą, kurią Europos Sąjungos šalys, taip pat JAV ir kitos valstybės skiria Ukrainai. Labai svarbi ir ta karinė parama, kurią gauna ši šalis, ir tas faktas, jog susitarta apmokyti 15 tūkstančių Ukrainos karių, ir kitąmet numatyta 18 milijardų eurų ES parama šiai šaliai.
– Ukrainiečiai puikiai kovoja, ir net tokiomis sąlygomis šalies ekonomika tvarkoma gerai. Tai pirmasis toks karas, kai nėra įvesta kortelių sistemos maisto ar kitiems produktams. Turėkime galvoje, kad vykstant agresijai Ukrainoje Lietuva jau kuris laikas nejaučia jokio politinio spaudimo, taip pat ir iš kaimyninės Kaliningrado srities to pavojaus dabar tarsi mažiau, nes agresorės dėmesys sutelktas į Ukrainą, nors nusiraminti nereikėtų, – sakė pašnekovas.
Jis pabrėžė ir informacijos bei dezinformacijos reikšmę ir svarbą šiame kare, nes tai vaidina taip pat svarbų vaidmenį ir tos priešo propagandos bei įvairių melagienų yra labai daug.
Paklaustas, kokį vaidmenį kare vaidina nekarinės struktūros, kurių Ukrainoje yra daug ir įvairių, E. Papečkys sakė, kad tas vaidmuo tikrai labai svarbus ir visuomenės įtraukimas į krašto gynybą dabar yra kaip niekad aktualus. Ukraina yra didelė valstybė, joje yra dideli resursai, ir visuomenė ten aktyviai įsijungė į krašto gynybą.
– Šiandien dažnai yra sakoma, kad Baltijos valstybės jau seniai kalbėjo apie Rusijos grėsmę, įspėjo, kad karo veiksmai Ukrainoje yra galimi, bet mes buvome neišgirsti ir tik atėjus vasario 24-ajai viskas pasikeitė. Tai nėra tiesa – taip, apie grėsmę Baltijos šalys įspėjo, bet NATO aljansas jau anksčiau sekė padėtį, ją analizavo ir ruošėsi galimai invazijai, – įsitikinęs ekspertas.