Konferencijoje – apie Kristijoną Donelaitį ir mūsų tautiečių padėtį Karaliaučiaus krašte

Marijampolės Kristijono Donelaičio draugija surengė tradicinę respublikinę konferenciją, kuri šiemet buvo pavadinta „Donelaičio žemė ir Sūduva pasaulio kultūros kontekste“. Joje perskaityta daug įdomių pranešimų, pasidalinta naujienomis apie mūsų tautiečių padėtį Karaliaučiaus krašte, kartu paminėtas ir draugijos leidžiamo žurnalo „Donelaičio žemė“ 30-metis.

Renginys prasidėjo prie K. Donelaičio paminklo, kur buvo padėta gėlių ir uždegtos žvakutės. Vėliau visi rinkosi Marijampolės savivaldybės tarybos posėdžių salėje, kur buvo surengta visų iki šiol išleistų „Donelaičio žemės“ numerių paroda.

Ištrauka iš K. Donelaičio „Metų“ poemos „Žiemos rūpesčiai“ visus pasveikino draugijos vadovė Vida Mickuvienė, o lietuviškas tautines dainas atliko Eglė Alenskaitė, Dalia Venckienė ir Titas Mockevičius. Jau pirmas konferencijos pranešimas „Kas šiandien trukdo geriau suprasti Donelaitį?“, kurį skaitė gerai žinomas istorikas profesorius, Lietuvos išeivijos instituto direktorius ir daugelio knygų autorius Egidijus Aleksandravičius, buvo ir labai įdomus, informatyvus, ir diskusinis.

Pasidžiaugęs, kad šiemet jau trečią kartą lankosi Marijampolėje su pranešimais profesorius itin gerus žodžius skyrė pačiai Marijampolės K. Donelaičio draugijai, pagyręs už tai, kad draugija buria žmones ir aktyviai veikia, kad žmonėms svarbu burtis joje ir diskutuoti apie K. Donelaitį ir Mažąją Lietuvą, jos svarbias asmenybes. Draugijų veikla ir reikšmė buvusi itin svarbi tarpukario Lietuvoje, kai jų veikė daugiau kaip šeši tūkstančiai ir jos buvo labai aktyvios, o ir pati visuomenė buvo aktyvesnė nei dabar, kai tų draugijų ir visuomeninių organizacijų priskaičiuojama triskart daugiau.

Labai išsamus ir gausiai iliustruotas nuotraukomis buvo iš Klaipėdos atvykusio kito istoriko, kraštotyrininko Norberto Stankevičiaus pranešimas apie nykstantį Mažosios Lietuvos kultūrinį ir architektūrinį paveldą. Jis daugybę metų su bičiuliais dažnai ir dviračiu važinėjo į Kaliningrado (Karaliaučiaus) kraštą ir fiksavo ten buvusius pastatus, bendravo su vietos lietuviais, sukaupė gausų archyvą, kurio dalimi ir pasidalijo Marijampolėje.

Apie tai, kokia padėtis Karaliaučiaus krašte yra dabar, vykstant karui Ukrainoje, renginyje kalbėjo buvęs ilgametis šiemet uždarytos Karaliaučiaus krašto lietuvių mokytojų asociacijos vadovas Aleksas Bartnikas. Pasak jo, reikia kažkaip išsilaikyti ir pragyventi šį labai sunkų laiką, o ateityje gal ir padėtis pasikeis į gera, ir Rusija taps kitokia, joje atsiras daugiau demokratijos.

Apie šiandieninę padėtį kaimyniniame krašte konferencijoje kalbėjo viešosios įstaigos Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis. Pasak jo, šį kraštą apgaubusios sutemos ir prieblanda, lietuvybės padėtis ten dabar kaip niekada bloga, vietos lietuviai gyvena nerimo nuotaikomis ir nėra tikri dėl savo ateities.

K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius savo pranešime kvietė nedaryti skubių sprendimų, nes ateityje vis tiek neišvengiamai teks bendrauti su kaimynine šalimi ir jos žmonėmis.

Įdomiais pastebėjimais ir prisiminimais konferencijoje pasidalijo anksčiau tame krašte, Černiachovske (Įsrutyje) dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, dabar gyvenanti Lietuvoje ir lituanistiką Vilniaus universitete studijuojanti Tatjana Rodenko, kuri ir dabar keturis kartus per savaitę moko lietuvių kalbos nuotoliniu būdu studentus ir suaugusiuosius. Pasak jos, dėl karo Ukrainoje ir požiūrio į jį pedagogė prarado nemažai draugių, ir jos tėvas, nors yra ukrainietis, yra prorusiškų pažiūrų ir nesutaria su dukra.

Kybartų K. Donelaičio gimnazijos atstovai papasakojo, kaip jie puoselėja „Metų“ autoriaus atminimą, kokius Mažajai Lietuvai ir būrų dainiui skirtus renginius organizuoja, kaip užrašo žmonių, gyvenusių Karaliaučiaus krašte, atsiminimus, kokių turi ateities planų.

Algis VAŠKEVIČIUS