Artėjant 2023 metams, kuomet Baraginė taps Lietuvos mažąja kultūros sostine, programos rengėjai kviečia artimiau susipažinti su Baraginės kaime gyvenančiais ir dirbusiais žmonėmis, kaimo praeitimi ir dabartimi. Šį kartą bendruomenė pristato Baraginėje gyvenančią rašytoją Vitaliją Žvingilienę.
Vitalija Žvingilienė Baraginėje dirbo darželio auklėtoja, vėliau ilgus metus buvo Baraginės pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja. Šiuo metu moteris yra išleidusi dvi poezijos knygas „Širdies melodija“ ir „Rasoti jurginai“, romaną „Monika“, o netrukus pasirodys ir ketvirtoji rašytojos knyga – poezijos rinkinys „Prisilietimas“. Taip pat V. Žvingilienė yra parašiusi tekstus ne vienai Baraginės jaunimo kapelos „Svaja“ dainai.
– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias Baraginėje?
– Mano kelio pradžia Baraginės kaime – nuo 1978 metų. 1980 metais atsidarė darželis, kuriame kelis metus dirbau su vaikais, o vėliau įstojau į Šiaulių pedagoginį universitetą ir pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja, Baraginės pagrindinėje mokykloje praleidau apie 30 metų.
Visą šį laiką kildavo noras rašyti eilėraščius – dalis jų kildavo iš džiaugsmo, dalis iš meilės, skausmo, ar kitų minčių. Išleidau tris knygas – pirmoji buvo poezijos knyga „Širdies melodija“, į kurią tilpo eilėraščiai, parašyti nuo 16 metų. Vėliau išėjo ir antroji poezijos knyga „Rasoti jurginai“, o galiausiai pasirodė romanas pavadinimu „Monika“, kilęs iš noro parašyti romaną. O netrukus išeis ir ketvirtoji mano knyga – eilėraščių rinkinys „Prisilietimas“.
– Baraginėje pradėjote dirbti tuo metu atsidariusiame darželyje. Kokiais prisiminimais galėtumėte pasidalinti?
– Visai įdomūs tie prisiminimai – kiti laikai buvo ir gyvenimas tuo metu buvo kitoks. Buvo įdomu matyti, kaip vaikų žaidimuose, vaidinimuose atsispindėjo jų gyvenimas, šeima. Šiuolaikinis jaunimas gal nelabai suprastų, kokie žaislai, kokie žaidimai tuo metu vyravo. Tačiau pamenu, kad žmonės buvo šilti – turėjo laiko susitikimams, bendravimui, su vaikais laukdavome Kalėdų senelio, žaisdavome. Tarpusavyje vyravo nuoširdi, graži, sveika atmosfera.
– Po studijų tęsėte darbą Baraginės pagrindinėje mokykloje. Kaip sekėsi dirbti toliau?
– Iš pradžių buvo sunku, tačiau padėjo sukaupta pedagoginė patirtis. Visgi mokykla – tai ne darželis. Mokykloje sutikau labai šiltą, draugišką kolektyvą. Kolegos ateidavo pagelbėti į pamokas, duodavo draugiškų patarimų.
Dirbdama mokykloje tobulėjau, skaičiau ir domėjausi. Manau, kad šis etapas praėjo gerai, vaikai mane mylėjo, o aš labai mylėjau juos. Tai buvo tiesiog nuostabus darbas, ir jeigu reikėtų rinktis, vėl pradėčiau nuo to paties.
– Kaip minėjote, jūsų kūrybinis kelias prasidėjo nuo 16 metų, esate parašiusi kelias knygas. Esate sukūrusi ir tekstus Baraginės jaunimo kapelos „Svaja“ atliekamoms dainoms. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su kolektyvu?
– Viskas prasidėjo atsitiktinai, kaip ir daugelis dalykų gyvenime – prasideda netikėtai ir atsitiktinai. Vieno pokalbio metu su meno vadovu Antanu Maziliausku parodžiau jam savo eiles, o jis pasakė, kad galima parašyti melodiją pagal jas. Tad pabandžiau parašyti žodžius vienam kūriniui, ir iš to kilo noras bandyti toliau. Nutikdavo ir taip, jog mintyse dainuodavau savo susikurtą melodiją ir rašydavau. Rašant tekstus taip tarsi išprausdavau save iš vidaus, išsakydavau savo ar kitų žmonių pasakytas įdomias mintis, o vėliau kolektyvo nariai sukurdavo muziką, jas gražiai sudainuodavo.
Kartą prisimenu, kapelos vadovas pasakė, kad jiems reikia naujos dainos ir paprašė žodžių. Sėdėjau po langu, lauke buvo pavasaris, visur žalia, gražu, ir sukūriau tekstą dainai „Žalia daina“. Kapelos vadovas pritaikė gražią, linksmą melodiją, išėjo graži daina. Visa tai „užkuria“ tolimesniam darbui, kai matai rezultatą, kai girdi, kad gražiai skamba, kai dainas groja per šventes, tai ir pačiai gera, džiaugiesi, kad kitam patinka, kad gali paklausyti.
– Kaip gimė pirmosios dvi poezijos knygelės?
– Draugai paskatino. Apie 20 metų namuose laikiau pirmosios poezijos knygelės rankraštį, ir vis susilaukdavau klausimo, kodėl ne? Buvo nedrąsu išleisti savo mintis į viešumą, galvojau, gal dar ne laikas, gal dar reikėtų kažką patobulinti ar pakeisti. Tačiau vieną dieną pamąsčiau, o kodėl ne dabar? O kodėl ne šiandien? Ir taip išėjo pirmoji knygelė. Vėliau lygiai taip išėjo ir antroji knyga.
– Esate išleidusi ir romaną „Monika“. Papasakokite, kas paskatino jus parašyti romaną?
– Atvirai pasakius, prisiminimai. Prisiminimai to, kas buvo, ką teko patirti, matyti, ką teko skaudžiai pajausti, kas buvo užstrigę kaip vaikui. Juk mes vaikystėje viską užfiksuojame ryškiau, emocionaliau. Kai kurie dalykai suaugusiems yra visiškai įprasti, o štai vaikai tai mato visai kitaip.
Vis grįždavau savyje prie tų temų, apie jas mąstydavau, kai skaitydavau kitų parašytas knygas, pagalvojau, o kodėl nepamėginti? Buvau nusiteikusi, jeigu neduosiu leidyklai spausdinti, tai liks kaip mano dienoraštis. Daviau pasiskaityti artimiems žmonėms, kurie, neabejojau, pasakys atvirai, kaip jiems šis kūrinys atrodė. Jie mane padrąsino, tad nunešiau rankraštį į leidyklą, ten žmonės perskaitė, nutarė išleisti, taip ir gimė nauja knygelė.
– Netrukus išleisite dar vieną knygą pavadinimu „Prisilietimas“. Ko tikėtis būsimiems skaitytojams?
– Tai bus poezijos knyga. Jeigu taip atviraujant, ši knyga bus emociškai stipresnė, ir, manau, meniniu atžvilgiu ji stipresnė. Nežinau, kaip į ją sureaguos skaitytojai, tačiau aš skaitydama ją jaučiuosi gerai, taip, tarsi knyga būtų tokia, kokios aš norėčiau.
Kaip niekad laukiu šios knygelės išleidimo. Šios knygos gimimas man yra labai svarbus, iš skaitytojų tikiuosi šilto, rimto priėmimo, kritikos. Kritika yra varomoji jėga tobulėti.
– Baraginė 2023 metais tampa Lietuvos mažąja kultūros sostine. Kokios mintys Jums kilo sužinojus apie šį titulą?
– Šaunu, puiku ir savo laiku. Šio titulo Baraginė tikrai verta. Verta už tai, kad čia nepaprastai aktyvus kultūrinis gyvenimas. Labai daug šilumos, žinių, savo energijos atiduoda Baraginės kaimo bendruomenės pirmininkė ir kultūrinių renginių organizatorė Irena Maziliauskienė. Tai žmogus, kuris gyvena mumis, kuria mūsų gerovę, visuomet eina su gyvenimu ir numato įvykius toliau į priekį.
rena suranda po spingsulę kiekviename žmoguje ir tas spingsules surenka į vieną didelį žiburį. Baraginėje vyksta gražūs renginiai, atvažiuoja įvairūs meno kolektyvai, minimos Valstybei svarbios dienos, o ir pats kraštas pasikeitęs – skulptūrų parkas, sporto aikštynas, gėlynai… Ir tikrai, praėjus kaimo keliu, pasižvalgius, o kodėl ne? Tikrai taip!